FacebookTwitter

Kartą perskaičiau keistą komentarą: interneto platybėse kažkam iškilo klausimas „ar rusai gali vaikščioti sienomis?“. Iš mano pažįstamų rusiškų šaknų turinčių žmonių nei vienas nesigyrė tokiomis super galiomis. Pasirodo, šis klausimas kilo tipiniam vakariečiui iš kokakolos ir mėsainių šalies pamačius rusiško interjero detalę — pseudorytietišką ant sienos kabantį kilimą.

Kilimas ant sienos
Maskva 1987, SSRS, © Wally McNamee nuotrauka

Lietuviui, ar kitam arčiau Rytų Europos įsikūrusiam gyventojui, šis klausimas nekiltų – retas savo aplinkoje nesusidūrė su tokiu, nevenkime sakyti, keistu reiškiniu. Jei ne pas močiutę kaime virš sofos ar lovos, tai, labai tikėtina, kad vienas koks kilimas būtinai kabėjo šalia šv. Mergelės Marijos portreto ar kačių nuotraukų viename iš pirmųjų papigiai išsinuomotų studentiškų būstų.

Netyčia teko pastebėti, kad įvairios dizaino kompanijos kaip vieną iš 2014–2015 m. interjero topų siūlo būtent kilimus ant sienų. Kodėl? Pasigirsta kalbų, kad dėl to kalti hipsteriai. Neva jiems pritrūko iš užmaršties prikeliamų oldschool idėjų, tad savo akiniuotas ir barzdotas asmenukes jie pradėjo darytis kilimų fone. Tačiau svarbiau ne dėl ko ši keista tradicija bando grįžti į mūsų namus, bet kaip ir kodėl ji iš viso atsirado?

Šios tradicijos šaknys siekia laaabai senus laikus. Dar viduramžiais kilimais buvo dengiamos šaltos akmeninės pilių sienos. Yra manančių, kad būtent šią, gal šiek tiek nestandartišką, bet praktišką, idėją naudojo ir XX a. vid. Rytų Europos gyventojai. Tai neatskiriamai susiję su komunaliniais butais, dar kitaip vadinamomis chruščiovkėmis. Sovietų Sąjungą valdant Nikitai Chruščiovui buvo pradėta vykdyti masinė urbanizacija ir žmonės, palikę savo namus kaimuose, keldavosi gyventi į naujai pastatytus daugiabučius miestuose.

Kilimas ant sienos

Kilimas ant sienos
Jei ne pas močiutę kaime virš sofos ar lovos, tai, labai tikėtina, kad vienas koks kilimas būtinai kabėjo šalia šv. Mergelės Marijos portreto ar kačių nuotraukų viename iš pirmųjų papigiai išsinuomotų studentiškų būstų.

Šie butai buvo mažučiukai, turėjo plonas sienas ir dėl to kildavo problemų šaltą žiemą ar įsikūrus triukšmingų kaimynų draugijoje. Šias problemas neva padėjo išspręsti ant sienų pakabinti stori ir sunkūs kilimai – jie puikiai tarnavo sulaikant šilumą ir izoliuojant garsą.

Šie butai buvo mažučiukai, turėjo plonas sienas ir dėl to kildavo problemų šaltą žiemą ar įsikūrus triukšmingų kaimynų draugijoje. Šias problemas neva padėjo išspręsti ant sienų pakabinti stori ir sunkūs kilimai – jie puikiai tarnavo sulaikant šilumą ir izoliuojant garsą.

Tiesa, kilimų ant sienos kabinimo mada atsieidavo nepigiai. Jei vidutinis mėnesio atlyginimas tuomet buvo apie 120–150 rublių, tai kilimų kainos svyravo nuo 125 iki 500 rublių. Tačiau tiek kainavo kilimai, pagaminti Sovietų Sąjungoje. Tikrų rytietiškų kilimų kainos galėjo siekti net 1500 rublių. Be to, norintys kilimą įsigyti ne tik ne vieną mėnesį taupė, bet dar ir į sąrašą turėjo įsirašyti ir laukti, kol atėjus eilei gaus progą jį įsigyti ir, jei pasiseks, net pasirinkti iš 2–3 panašaus raudono atspalvio ir beveik identiškų raštų variantų.

Dėl gan sudėtingo kilimų įsigijimo būdo ir aukštos kainos, atsiranda skeptikų, teigiančių, kad jų kabinimas ant sienų praktiniais sumetimai – visiška nesąmonė. Jie kelia kitą hipotezę, pagal kurią kilimai siejami su asmeniniu gerbūviu.

Kilimas ant sienos

XIX–XX a. populiariausi buvo pseudorytietiški kilimai, kurie keldavo asociacijas su brangiomis ir egzotiškomis iš svečių kraštų parvežtomis gėrybėmis. Dar viduramžiais europiečius su kilimais supažindino vidurio rytų kraštai, XVI a. iš ten parvežtas kilimas buvo aukšto statuso ženklas. Tą patį jie reiškė ir carinėje Rusijoje, kur caras dažnai gaudavo dovanų brangius kilimus iš egzotiškų šalių ambasadorių. XIX a. kilimų ant sienų mada išplito po kitų didikų namus kaip gerovės ir kilmingumo ženklas.

Gal vieniems ant sienos pakabintas kilimas tapdavo lengvu būdu išsaugoti jį savo vaikams kaip kraitį? O kitiems jis puikiai pridengdavo sienos defektus?

Kilimas ant sienos – gerovės simbolis ar praktiškas būdas apšiltinti būstą bei apsisaugoti nuo triukšmingų kaimynų? Taip ir lieka neaišku. Galų gale buvo ir tokių, kurie priežasčių neieškojo ir kabino, nes kaimynų Onutė taip darė. Gal vieniems ant sienos pakabintas kilimas tapdavo lengvu būdu išsaugoti jį savo vaikams kaip kraitį? O kitiems jis puikiai pridengdavo sienos defektus? Neabejoju, atsirastų ir tokių, kuriems tie kilimai buvo tiesiog gražūs (nejau gražų ir gerą daiktą kojomis mindysi?).

Bet kokiu atveju, atsakymas NE – nei šiais, nei anais laikais rusai sienomis nevaikščiojo.

Tekstas Agnės Augustinaitės

Comments