FacebookTwitter

Muzika, veikiausiai, bus vienas tų menų, kuris, laikui bėgant, sparčiausiai keitėsi veikiamas naujųjų technologijų ir, tikriausiai, labiausiai pasinėrė į virtualų pasaulį. Užuot skambėję koncertų salėse, šiandien įvairiausi garsai mūsų ausį vis dažniau pasiekia ausinių laidais, naršyklių skirtukais, mygtukų paspaudimas ir negana to – dar yra palydimi ir įvairiausių vaizdų. Ištisa nauja industrija.

Deeper UpperDeeper Upper, © Vikos Paškelytės nuotrauka

Muziką šiandien girdime eidami „Akropolių“ promenadomis, iš pravažiuojančių automobilių pavasariškai atvertų langų, autobusų stotelėse, šioms pradėjus netikėtai, gan įkyrokai, bet dainingai ką nors reklamuoti, girdime net ir nedidelėse užmiesčio krautuvėlėse, kur per „Teleloto“ žaidimo taip išpopuliarintą magnetolą plyšauja kokia nors vietinė radijo stotis.

Galiausiai klausomės ir patys, nuolatos, kasdien, visaip kaip išgalim, dar ir duše uždainuojam. Įdomu, kiek muzikinių kūrinių mus pasiekia per dieną. Reklaminių pranešimų, sako, kad apie 1000. Kas paskaičiuos, kiek dainų?
Svarbu ir tai, kad tuo pačiu mes ne tik klausomės, bet ir diena iš dienos socialiniuose tinkluose ar žiniasklaidoje sekame savo mėgstamų muzikantų gyvenimus ir visada, bent jau mygtuko paspaudimu dalyvaujame koncertuose. Na ir kas, kad beveik niekada nenueiname – juk taip dažnai norisi verčiau nusipirkti kavos puodelį vertą dar ne visai pamirštų dešimt lietuviškų pinigų.

Tada pagalvoju, kaip galiausiai gyventi tiems, kurie savo gyvenimą norėtų sieti su muzika ir net iš to pragyventi? Ar įmanoma? Ir kaip išsiskirti iš muzikinės gausos? Ir kaip sujungti virtualų pasaulį su realiu? O gal apskritai šiais laikais kūrybinis potencialias yra nebesvarbus, jei tik moki gerai verslauti, vadinasi – pasitelkti naująsias technologijas ir tobulai jas valdyti, kartu valdant ir beribę pasekėjų minią?

Aš visai mėgstu dramatizuoti, tad, atrodo, beliktų susigriebti už galvos. Bet galiausiai viskas yra gerai – muzikinės industrijos maišatį draugiškai išnarpliojame ir taškus ant i sudedame su perspektyviais muzikantais iš grupės „Deeper Upper“. Jie sako, kad šioje situacijoje naujovių jokiu būdu nereikia baidytis, o verčiau išnaudoti jų teikiamą naudą. Bet apie viską iš pradžių.

Deeper UpperDeeper Upper, © Ryčio Šeškaičio nuotrauka

Pradeda Kęstas: Esame grupė „Deeper Upper“ (visi nusijuokiam). Grojame keturiese: esu aš, vokalistas Kęstas, Ignas groja gitara, Evaldas – klavišais, būgnais – Rimas. Kartu grojame jau kiek daugiau nei keturis metus. Mūsų grojamas stilius – daugiau mažiau indie rock. Elektrifikuotas indie rock. Nors, aišku, sunku įsisprausti į tam tikrus rėmus.

Niekada savęs nevadinome klasikinio roko grupe — kaip tik stengiamės pabėgti nuo tradicinių stilių
Ignas: Dėl grojamo stiliaus iškyla nuolatinė diskusija, ypač kai kas nors pavadina mus roko grupe. Tada tarpusavyje pasitariam, ką mes iš tiesų grojam, bet taip ir nenusprendžiam iki galo… Niekada savęs nevadinome klasikinio roko grupe – kaip tik stengiamės pabėgti nuo tradicinių stilių, ypač naujame albume, kur atsirado daugiau elektroninių garsų. Nežinia iš tiesų, kur ir tie rėmai yra…

Susipažindama dar tradiciškai pasidomiu, kas labiausiai grupę įkvepia kūrybai. Bet sužinau, jog tai – labai platus spektras. Per platus. Kiekvienas domisi skirtingais dalykais, tai negi dabar pradėsi čia vardinti… O įkvepia juk ir pats gyvenimas, paprasčiausi nutikimai, santykiai, aplinka, išgyvenimai, jausmai.

Ryškiai per daug, tad paliekame tai kitam interviu, tik dar pasitikslinu, ar nesusipyksta vaikinai, kai reikia sukurti bendrą kūrinį, bet pasirodo, viskas yra labai draugiška ir dainos kuriamos tik kartu – nėra taip, kad vienas kuris parašytų, o paskui visi išmoktų. Gražu, komandiška.

Toliau man labai smalsu, ar teko „Deeper Upper“ karjeros pradžioje groti garažuose. Gal kiek ir per daug amerikietiškų filmų prisižiūrėjau, bet visgi, įdomu, kaip Lietuvoje jauna muzika gimsta.

Ignas: To stereotipinio etapo, kaip rodo filmuose, kad muzikantai neturi kur miegot, už ką pavalgyt, groja kokiam apšnerkštam rūsy ir geria alų visą dieną (juokiasi), mums pavyko išvengti.

Nuo pat pirmų dienų turėjome kiek kultūringesnę studiją, o dabar turime įsirengę visą butą, kuriame galime ir gyventi, ir kurti. Tą etapą, kai neturėjom nei įrangos, nei pakankamai erdvės, labai greitai pralenkėme, ir jis buvo ganėtinai trumpas. Dabar turime viską… Tereikia rasti tinkamą metą ir nuotaikas kūrybai.

Gera pradžia, pusė darbo – ne veltui šiandien esate tarp žinomiausių Lietuvos indie (ir ne tik) scenos atlikėjų. Koks, jūsų manymu, būtų didžiausias grupės pasiekimas?

Kęstas: Kiekvienu kūrybos etapu pasiekimai yra vis kiti. Tam tikru momentu tai buvo T.Ė.T.Ė. apdovanojimas, tam tikru momentu buvo mūsų pirmo EP išleidimas. Esame laimėję ir „EuroMusic Contest“ Paryžiuje. Tai buvo labai didelis pasiekimas, savęs įvertinimas ir paskata. Bet iš esmės, kiekvienas laimėjimas, išleidimas kažko naujo, dainos sukūrimas jau yra mums pasiekimas.

Ignas: Tiesiog laikui bėgant tie pasiekimai stambėja, atrodo vis vertesni už buvusius, tad norisi tikėti, kad didžiausi pasiekimai dar bus.

Deeper UpperDeeper Upper, © Evaldo Jo nuotrauka
Ar turite kokių svajonių, ką norite pasiekti?

Ignas: Turim (juokiasi). Sugrot stadionuose šimtatūkstantinėm miniom!

Taigi, kūrėt kūrėt ir sukūrėt naują albumą. Apie ką jis?

Evaldas: Albumas vadinasi „Ceremony“, jį sudaro 4 dainos. Gana ilgai galvojom pavadinimą – mąstėm, ką mums reiškia tos dainos ir ką apskritai mums reiškia kūryba. Galiausiai priėjome analogiją su ceremonija – visas kūrybinis procesas yra tam tikra prasme iškilimingas, tarsi savotiška ceremonija. Ir tai atsispindi mūsų naujame albume.

Ignas: Galima net atskirą interviu daryti apie albumą! Apskritai, tai yra geriausia, ką mes šiuo metu galime parodyti, su šiomis dainomis jaučiamės tvirčiausiai. Čia kaip ir su tais pasiekimais – ankstesni menkėja, nes atsiranda nauji, didesni. Taip ir su albumu, naujos dainos mums atrodo daug stipresnės, negu visa buvusi kūryba.

Albumas buvo palydėtas ir profesionalaus muzikinio klipo „Unity“, kuris sulaukė nemažai dėmesio ir pagyrų. Kaip patys vertinate šį kūrinį?

Evaldas: Į šį klipą buvo įdėta labai daug darbo iš visos komandos, kuri jį darė. Tai irgi tam tikras pasiekimas, kuriuo labai džiaugiamės.

Tikime, jog šis klipas turi labai teisingą žinutę, kuri dar labiau sustiprina tiek naujo albumo idėjas, tiek musų kūrybos vertybes: norime pranešti žinią, jog muzika suvienija, emocijos suvienija, veiksmai suvienija. Taip paskatinime jausti, gyventi, džiaugtis ir iš čia ir tas pavadinimas „Unity“ (liet. k. vienybė).

Taip kalbėdami apie šias įvairias muzikinių grupių išraiškos priemones, žingsnis po žingsnio keliaujame link svarbiausios ir viso numerio temos – self-publishing (liet. k. savilaida). Visų įmanomų priemonių, kurias šiais laikais pasitelkia muzikantai, norėdami savo kūrybą paskleisti kuo plačiau, link. Klausiu ir „Deeper Upper“, kaip elgiasi jie, bendraudami su savo auditorijomis ir pranešdami žinią apie savo kūrybą.

Ceremony, Deeper UpperAlbumo „Ceremony“ (2015) viršelis, aut. Martynas Pavilonis

Ignas: Daugiausia veiksmo, žinoma, vyksta virtualioje erdvėje. Naudojame visas pagrindines veikiančias socialines platformas. Jeigu kalbant apie albumą, jį galimą rasti visose elektroninėse muzikos parduotuvėse, pavyzdžiui, Itunes, Amazon.com, Spotify. Tiesiog stengiamės padaryti, kad mūsų muzika būtų visiems prieinama.

Deeper UpperDeeper Upper „EuroMusic Contest“ Paryžiuje, © Maxime Lelong nuotrauka

To stereotipinio etapo, kaip rodo filmuose, kad muzikantai neturi kur miegot, už ką pavalgyt, groja kokiam apšnerkštam rūsy ir geria alų visą dieną, mums pavyko išvengti

Socialiniai tinklai: koks jų vaidmuo muzikantų kūrybos viešinimo procese?

Ignas: Socialiniai tinklai šiuo metu – pagrindinė platforma. Galima daryti kažką ir tradicinio, plakatus gatvėse kabinti, bet jeigu erdvėje, kur tą muziką galima pasiklausyti, atsisiųsti, pažiūrėti, nebus informacijos, veikiausiai, naudos bus mažai. Vien dėl to, kad tai yra nauja, nereikia to baidytis. Mes norime būti išgirsti ir dėl to naudojame aktyvias priemones.

Kaip reaguojate į tai, jog šiandien beveik visi, bent kiek įvaldę kompiuterines programas, gali kurti vienokią ar kitokią muziką ir ją platinti? Kaip Jums sekėsi atrasti savo nišą, įsilieti į rinką, išlikti ir kovoti su muzikos pertekliumi – juk kasdien atsiranda naujų atlikėjų.

Evaldas: Tas perteklius labiausiai jaučiamas, kai pradedi domėtis muzika ir jos ieškoti. Tada supranti, kiek daug visko vyksta, kiek daug geros muzikos yra pasaulyje. Šiais laikais tame pertekliuje nugali visgi tie, kurie geriausiai sugeba savo muziką paviešinti, komunikuoti, pasiekti didžiausias auditorijas. Nes neišgirsta muzika gali būti pati gražiausia pasaulio muzika, bet ji bus neišgirsta. Ir visos tos platformos, socialinės medijos padeda tai padaryti.

Apskritai, apima toks jausmas, kad gyvenimo erdvės yra atsiskyrusios į dvi dalis. Internetinis pasaulis ir realusis. Ir realiame pasaulyje pasiekiamumas yra labai mažas – eini gatve ir matai tik tai, ką matai, o internete ribos, laikas tarsi išnyksta, informacija yra gaunama daug greičiau, plačiau ir tuo reikia naudotis, kad būtum išgirstas.

Elektronika! Elektronika turi šiek tiek daugiau potencialo, yra daugiau festivalių. Tiek ir anksčiau, tiek ir dabar elektroninė muzika turi savo vardą kaip geras lietuviškas produktas.

Kaip manote, ar Lietuvoje dar yra erdvės naujiems kūrėjams?

Ignas: Erdvės tikrai yra, tas matoma vien pažvelgus į festivalius – visur pasirodo praktiškai tos pačios grupės. Pagrindinis klausimas būtų dėl muzikos kokybės – naujų grupių yra ne tiek ir mažai, bet labai dažnai pasitaiko mokyklinio lygio kūrybos. Galbūt ir gerai, nes tokios grupės yra augančios, bet kartu sakyti, kad rinka yra perpildyta, manau, būtų neteisinga. Kitas klausimas, kurį taip pat reikėtų įvertinti – grojamos muzikos stiliaus ir potencialios auditorijos ryšys. Nemanau, kad yra labai daug indie rock stiliaus auditorijos. Panašu, kad kiti stiliai išsikovoja didžiąsias scenas.

Kęstas: Elektronika! Elektronika turi šiek tiek daugiau potencialo, yra daugiau festivalių. Tiek ir anksčiau, tiek ir dabar elektroninė muzika turi savo vardą kaip geras lietuviškas produktas. Yra nemažai puikių pavyzdžių, kurie jau groja ne tik Lietuvoje.

Ko palinkėtumėt jauniems muzikantams, kurie dabar gal, pavyzdžiui, dar garaže/rūsy groja?

Kęstas: Tikėti, dirbti ir dar daugiau dirbti. Jausti, kas tau yra artimiausia ir dar dirbti.

Užtenka rimtumų, pakalbėkime apie ką nors… Idiotiško. „Smagumų“ skyrelis. Sakykit, ką, pavyzdžiui, grojate/grotumėte merginoms po langais – savo kūrybos dainas ar kitų?

Ignas: Man atrodo, nei vienas iš mūsų nėra toks muzikantas, kuris barškina gitara po balkonais. Nemokam lyg ir nei „Ilgo kelio“, nei nieko… (juokiasi). Ir iš tiesų ir grupę sukūrėme tam, kad galėtumėm groti visi kartu, o ne po vieną. Tai su grojimais po langais tas pats, nelabai gal mokam mes…

Evaldas: Pratęsiant Igno mintį, kad negalim groti po vieną, tai teko atlikti meilės dainą visiems keturiese. Per Kęsto vestuves.

Kęstas: Taip, buvom visa grupė, bet mes grojom savo dainas. Ai, viena dar buvo apie Paryžių.

Ignas: Na tai va, buvo, koncertas.

Kiek kartų kaimynai kvietė policiją dėl triukšmo?

Ignas: Kad mes turim normalią studiją.

Hm, tai nėra tada „smagumo“…

Ignas: Nėra, mes apskritai esame labai rimti. Susitinkam ir būnam rimti (juokiasi).

Ir gerbėjai nieko neprikiaulina?

Ignas: Gerbėjai irgi rimti (juokiasi).

Ar turit kokių grupės tradicijų?

Ignas: Prieš koncertus būnam rimti, susikaupę, dėl to kiti sako, kad mes pasikėlę. Po to, po koncerto viskas normaliai būna. Prieš lipant and scenos sujungiam rankas į vieną visumą, sušunkam grupės vardą (juokiasi). Ne, šiaip iš tikrųjų tiesiog stengiamės susikaupt, pabūti ramiai ir pagalvoti, kaip atrodysim ant scenos, ką darysim.

Pabaigai – po vieną žodį, kuris apibūdina „Deeper Upper“.

Evaldas: Unity!

Ignas: Et, aš norėjau šitą sakyt…

Kęstas: Maksimalizmas, perfekcionizmas.

Ignas: Tada… Deeper… ir Upper!

O beje, ką reiškia šis Jūsų pavadinimas?

Ignas: Apibūdina mūsų pagrindines verty-bes – ieškok kuo giliau ir atradęs pasieksi kuo aukščiau. Nežinia net, kaip lietuviškai pasakyti. Bet esmė, kad labai svarbus tas ieškojimo ir atradimo procesas.
Supratau, linkiu tuomet nesustoti ieškoti ir, be abejo, atrasti. Ir galiausiai nepaklysti beribėje virtualybių jūroje, kuri, kaip jau nutarta, neišvengiamai mus plukdo sėkmės link. Tikiuosi.

Tekstas Jorigės Kuzmaitės

Comments