FacebookTwitter

Yra tam tikri stereotipai apie žvejybą. Sakykim, kad tai vyresnio amžiaus žmonių veikla, kurie neturi ką veikti, kad žvejyba tai iš tikro priedanga susėsti prie taurelės, kad žvejojantys — tai snobai, geležinės kantrybės testuotojai. Na, ir šiaip, tiesiog, žvejyba — nuobodu. Apie žvejybą priimtina kalbėti tik specializuotose tv laidose ar žurnaluose žvejams.

Pabandysiu praspardyti šitą nežinomybės uždangą glaustai aprašydamas, ką mes darom, kaip tai darom ir kokias emocijas šita veikla iššaukia, kad gatvės vaikai susigriautų vieną kitą mitą.

Žvejyba

Mūsų su Gedu hobis – žvejoti upines žuvis, tokias kaip margasis upėtakis (Salmo trutta fario), kiršlys (Thymallus thymallus), o kartais išlendame pamedžioti ir šapalų (Leuciscus cephalus).

Šios žuvys mėgsta ypač sraunų, gėlą bei šaltą, t. y. labai šaltiniuotą, vandenį. Taigi, jos gyvena, toli gražu, ne kiekvienoje mūsų upėje. Neretai tenka važiuoti daug kilometrų, po to dar ir brautis per miškus, krūmynus, bristi per pelkynus, kol galiausiai pasieki tokias vietas, kurios žmogų mato ypatingai retai. Atrodo, jog tai nesuvokiama veikla, sadomazochizmas, kam to reik?

Atsakymas nėra vienareikšmis. Tokia žūklė – tai superinis būdas pabėgti nuo rutinos, gerai pasportuoti, investuoti savo kūrybinę energiją rišant dirbtinius masalus – museles – beigi tikrai geras kelias pakelti adrenalino kiekį kraujyje.

Lietuvoje šių žuvų žvejyba yra leistina tik naudojant dirbtinius masalus, tad dažniausiai tautiečių (atmeskime brakūšas, kurių yra tikrai dafiga) naudojamas įrankis yra spiningas, nuo kurio, beje, mes ir pradėjome. Kiek rečiau paupiuose sutinkami muselininkai.

Šie žūklės būdai skiriasi pagrinde tuo, kad spiningu yra mėtomi sunkesni masalai, dažniausiai imituojantys po vandeniu plaukiančią nedidelę žuvelę, o muselinėje žvejyboje masalas įpastai yra kažkokio vabzdžio imitacija, kuri gali plaukti arba vandens paviršiumi, arba būti kiek nuskrendusi, o jei tai yra vabzdžio nimfinę stadiją imituojantis masaliukas – tai jis pravedamas visai ties dugnu.

Techniškai – muselinė yra sudėtingesnis būdas jau vien dėl kur kas sudėtingesnių metimų, bet jie ir vizualiai atrodo daug įspūdingiau, nes museliniai valai (slengu – šniūrai) dažniausiai gaminami ryškiaspalviai ir yra daug storesni ir sunkesni už paprastą monofilamentinį spininginį valą. Be to, rimtas muselininkas turi dar ir krūvas dėžių, prikrautų įvairiausių dydžių ir formų kablių, skirtingų spalvų ir storių siūlų, krūvas įvairių gyvių kailio gabalų, įvairių paukščių skalpų, balnų ar sparnų plunksnų, rulonus dubbing’o (natūrali arba sintetinė medžiaga, naudojama muselių kūnui pagaminti ir ne tik) ir taip toliau, ir taip toliau. Žodžiu, krūva reikalų.

Žvejyba
Žvejyba
Žvejyba
Žvejyba
Įsivaizduok, esi upėtakis, tavo racionas vasarą yra pagrinde nimfos ir vandens paviršiuje plaukiantys vabzdžiai, ir pyst — juda vandens pavišiumi kažkas didelis ir plaukuotas, grynas vikšras…
Ką darai?

Dabar noriu papasakoti apie pačią žūklę. Ir pirmas galvon šovęs pavyzdys galbūt visai tiks. Tai yra mano praeitą vasarą patirti įspūdžiai iš vieno andergraundinio upeliūkščio.

Aš žinojau, kurioje duobėje gyvena rimtas upėtakis, nes prieš tai man jis kibo ir nusipurtė nuo kablio: taip, upėtakiai turi savo namus ir ten gyvena iki tol, kol kas nors jų nepagauna, arba neišveja koks rimtesnis konkurentas, arba nesugalvoja pamigruot kur.

Važiavau pas tą svoločių specialiai. Norėjau bent pasimatyt su juo.

Šnai, mašina krūmuose, bridkelnes užsimaunu, kotą susidedu, ritę užsuku ir net nenuėjęs prie vandens pažiūrėt, kokie vabzdžiai skraido/plaukia paviršiumu, iš karto dedu riebų paties rištą vikšrą. Tikiu juo.

Žvejyba
Žvejyba

Įsivaizduok, esi upėtakis, tavo racionas vasarą yra pagrinde nimfos ir vandens paviršiuje plaukiantys vabzdžiai, ir pyst – juda vandens pavišiumi kažkas didelis ir plaukuotas, grynas vikšras… Ką darai?

A) Nepastebi plaukiančio masalo;
B) Kažkaip netiki, kad vandens paviršium plaukia gyvas vabzdys;
C)Blet, koks agromnas mėsos gabalas plaukia, jamu“.

Sunku pasakyti, kokia tikimybė yra išgauti C), bet žinau tikrai, kad kuo toliau nuo savęs sugebėsi upėtakiui (kiršliai durnesni) patiekti sausiaką, kuris yra surištas panašiai į tuo laiku skraidančius virš vandens ar nuo kranto įkritusius vandenin vabzdžius, tuo didesnė bus C) varianto tikimybė.

Ir visiškai nesvarbu, kiek pelkių tu perbrendi, kiek tūkstančių uodų nuveji nuo savo pakaušio ir kiek prakaito sugeria tavo nukepintas saulės maikonas. Kas pradeda dėtis galvoje, kai žinai, kad prie tavęs maitinasi monstras, ir kad kiekviena menkiausia klaida iškart jį pabaidys, iki galo suvoks tik tai patyręs, nes aprašyti nežinau kaip.

Jausmas, kai savo akimis matai, kaip nuo vandens paviršiaus įsiurbiama tavo rišta muselė – neapsakomas. Tada tik kilsteli kotą ir jauti „nesveiką“ pasipriešinimą aname gale. Kaip ta kova baigsis, priklauso nuo tavo skilsų ir sėkmės.

Bet… Jei vistik tu tą žuvį ištrauki… Tai to tikrai ir pakanka – apsiverkęs iš džiaugsmo ją ramiai leidi atgal jos stichijon. Taip ir buvo aną ramų vasaros vakarą.

Žvejyba
Žvejyba

Tokie susidūrimai yra dalis to, dėl ko ir einu prie upės, o kur dar atradimo ir pažinimo džiaugsmas, kai apvažinėji kokią, tarkim, dešimtį upelių ir nieko rimto nepagauni, bet galiausiai randi kažkokį labai slaptą ir žuvingą ruožą. Nėra ko ir kalbėti apie mūsų laukinės gamtos grožį, kurį tiesiog norisi fotkinti ir nesinori palikti vakarui atėjus.

Mes dar tikrai turime visiškai laukinių vietų, kur bala žino, kada paskutinį kartą lankėsi žmogus. Europoj tokių vietų nebėra likę daug. Nieko nepagaukit! (Ala nei žvyno, nei uodegos).

Žvejyba

Tekstas Donato Čiutos

Comments