FacebookTwitter

Istoriją, kaip susipažinau su Edvardu, dažniausiai tenka pasakoti žmonėms kaip tęsinį po pasiteisinimo dėl nelaiku suskambėjusio telefono: su Edvardu per dieną skambinamės dažniau nei su mama. Mūsų pokalbis – neprognozuojamai kintančių elementų variacija: Edvardas pasakoja savo sukurtą anekdotą ir charizmatiškai kvatoja, staiga pradeda dainuoti į ragelį, staiga dainą nutraukia vienos iš tūkstančio meilių šviesiu prisiminimu, tada staiga liepia atspėti jo naują stalo teniso kamuoliuko sumušimų į sieną rekordą, pasiskundžia, kad baigėsi cigaretės, pasidžiaugia, koks gražus gyvenimas ir koks jis laimingas tai supratęs dar jaunas, tada pakviečia užsukti jo aplankyti, staiga padeklamuoja eilėraštį ir staiga staigiai numeta ragelį. O kitą kartą vėl taip, bet kitaip… Ragelį pakelsiu dar tūkstantį kartų.
O susipažinom… 4 numerio troleibuse Vilniuj. Įšoko uždusęs durims beužsidarant. Stoviu ir jaučiu, kaip kiaurai veria žvilgsnis. Pasižiūriu į akis, nenormaliai gilias, skvarbias akis, ir pradedam kalbėti apie graikinių riešutų — jei gerai įžiūriu, užpultų maistinių kandžių — maišelį jo rankoj.
Vieni sako, kad genialumas slypi paprastume, kiti — kad beprotystėje. Mįsles minti paliekame jums Edvardo apsakymuose ir piešiniuose.

Tekstas Elingos Noreikaitės
Apsakymai Edvardo Čiūto

Comments