FacebookTwitter

Klaipėda — beveik magiškas žodis, kiekvieną lietuvį iškart priverčiantis pagalvoti apie vasarą, saulę, paplūdimį, jūrą ir laivus. Galėtume tik apie tai ir kalbėti, jei vasara Lietuvoje netruktų, geriausiu atveju, du mėnesius. O tai apie ką kalbėti, kai vienintelė tema tampa nebeaktuali?
Atsakymas – ne į temą.

Tema pastatas Klaipėdoje Pastatas, kuriame Tema įrengė kūrybines erdves, © Viliaus Bružiko nuotrauka

Galbūt jau spėliojate, kad po vasaros sezono klaipėdiečiams lieka tik Akropolis? Nekantraujantiems išduosiu, kad lieka net keli. Tiesa, visai kitokie akropoliai, kurie nėra lengvai surandami, pastebimi ar atpažįstami, nes jokių didelių ir mases kviečiančių ženklų ant jų nėra. Todėl ganėtinai simboliška, kad atvažiavęs į Klaipėdą susitikti su Henriku, kuris sutiko parodyti ir papasakoti, kas Klaipėdoje yra, švelniai tariant, ne į temą, pirmiausiai patraukiu į priešingą pusę nuo jūros ir senamiesčio, kur tikiuosi kuo daugiau sužinoti apie kitokį miesto veidą.

Su Henriku sutariame susitikti ten, kur įsikūrusi TEMA (Tarptautinė eksperimentinė meno akcija). Atvažiavęs iki 83 numeriu pažymėto pastato Liepų gatvėje, ieškau ko nors, kas galėtų išduoti, kad esu šalia kažko tokio svarbaus kaip akropolis, nes juk TEMA yra muzikos, vizualiųjų menų, teatro ir kitų sričių menininkus vienijanti erdvė, kurioje vyksta įvairūs renginiai, koncertai, dirbtuvės…

TEMA pastatas Klaipėdoje© Viliaus Bružiko nuotrauka

TEMA galerija tualeteNuotraukų galerija tualete, © Viliaus Bružiko nuotrauka

TEMA erdvės© Viliaus Bružiko nuotrauka

Visa tai turėdamas omenyje vaikštau iš vienos gatvės pusės į kitą, nematydamas ir nesuprasdamas, kur čia ta nuostabi menininkų oazė, ir suvokiu, kad jaučiuosi mažumėlę apkvailintas arba, tikriausiai, pasiklydęs, nepaisant to, kad ir gatvė, ir pastato numeris tikrai teisingi!

Sekundę sudvejoju, ar tokioje vietoje sutikus nepažįstamąjį nebūtų geriausia tiesiog apsisukti ir kuo greičiau bėgti.

Tačiau žinodamas, kad ieškau buvusios gamyklos pastato, iš aplinkos sprendžiu, kad ji tikrai čia kažkur yra, todėl kantriai laukiu pasirodančio pašnekovo, kol galiausiai iš stereotipinio matymo išsivadavusios akys ir sąmonė man leidžia pastebėti detalę, kuri mane galutinai įtikina, kad esu reikiamoje vietoje.

Užkaltos apleisto pastato langų erdvės – apipieštos grafičiais. Jie neatrodo nė kiek atsitiktiniai ar piešti paskubomis, todėl nusiraminu suradęs susitikimo vietą ir ignoruoju net ir didžiulę, iš tolo matomą iškabą Parduodama, mintyse galvodamas: lyg čia dar būtų, ką parduoti…

Neilgai trukus, iš vidinio kiemo manęs pasitikti ateina Henrikas, o aš sekundę sudvejoju, ar tokioje vietoje sutikus nepažįstamąjį nebūtų geriausia tiesiog apsisukti ir kuo greičiau bėgti, taip išsaugant sveiką kailį. Laimei, aš nepabėgu ir netrukus esu pakviečiamas užeiti į fanierkę, kur suprantu, kad jei parduoti čia ir nėra ką, tai tik todėl, kad kai kurie dalykai yra neapčiuopiami arba neįkainojami.

Mane pirmiausiai veda tualetų link, aš, žinoma, einu iš paskos, apsimesdamas, kad tai manęs visai netrikdo, bet galiausiai ir vėl būnu visiškai suglumintas – ten dar viena nuotraukų paroda.

Iš pirmo žvilgsnio – purvinos, apleistos ir abejotinos būklės patalpos. Kiek įdėmiau apsidairius – nuostabios netradicinės erdvės, netikėčiausi sprendimai ir galybės kūrybinio potencialo. Kur bepasisuktum, kas nors stebina: garso studijos, šviesos studija, instaliacijos, nuotraukų paroda, kurioje gali pamatyti mėnesio, kelių ar net 363 dienų trukmės išlaikymo kadrų, todėl greitai supranti, kad tiksliausias apibūdinimas anksčiau buvusiai Klaipėdos medienos katilinei, vadinamai fanierkei, galėtų būti menininkų ir jiems prijaučiančių irštva, kurioje, kaip vėliau paaiškės, svarbiausią vaidmenį atlieka bendravimas.

„Susitikom Jachtklube Smiltynėje ir po kažkiek laiko, Linas buvo Olandijoje, po to grįžo, ieškojo studijos ir sako: radau kažką, susitinkam, pasižiūrim. Susitikom, pažiūrėjom ir pradėjom. Iš pradžių sakėm, kad čia nebus jokių vakarėlių, tiktai dirbtuvės. Bet kažkaip gaunasi vakarėliai… Bet tinka ir džiazo muzikantams, kurie atkeliauja ir iš užsienio, iš Amerikos, nes geri ryšiai susidarė ir jiems čia patiko; kiti su Mačiūnu netgi buvo pažįstami, tokie išeiviai iš Lietuvos. Atomic Orchestra projektas buvo, tai virš 20 džiazo muzikantų čia didžiąją dalį erdvių kartais užimdavo. Tai ir darydavom vakarėlius a la sau, bet žmonėms patinka, ir jie prisijungia, ateina ir taip po truputį“, – apie TEMA susikūrimą ir įgyvendintus projektus pasakoja Henrikas.

Klausiu, kaip išvis pavyko susiburti į vieną bendrą darinį? „Buvo erdvė ir po to jau lengviau visus suburti, nes žmonėms reikia, plius, daug draugų… Pas mus viena sąlyga yra: tu nemoki, bet įsijungi į bendrą veiklą ir laikas nuo laiko, jeigu kažką darom, tai darom kartu. Ir save pareklamuoti, ir sukurti bendrą produktą. Tos taisyklės ir laikėmės.“

O visi čia renkasi dėl savo asmeninių projektų? „Kaip į dirbtuves. Pagrinde visi asmeniniais savo projektais užsiima: muzikantai repetuoja, kiti dar kažką, bet be to yra smagu, kad tu gali su kitais žmonėm susijungti. Aš iš viso negrojau, bet kartais smagu, tiesiog sėdi studijoj ir jabbini kažką, arba pasiimi gitarą ir bandai…“

Pas mus viena sąlyga yra: tu nemoki, bet įsijungi į bendrą veiklą ir laikas nuo laiko, jeigu kažką darom, tai darom kartu.

Nors pasivaikščiojęs po fanierkės patalpas greitai pajunti, kiek daug galėtų papasakoti šio pastato sienos, o skirtingų sričių menininkų bendradarbiavimo galimybės ir potencialas prašyte prašosi publikos dėmesio, nesunku pastebėti ir tai, kad viską gaubia uždarumo ir pogrindžio atmosfera.

Henrikas neslepia, kad nusivylimas tuo, kas vyksta mieste, skatina atsiskirti ir užsidaryti, o kiti žmonės čia atvyksta, nes žino, kad gali surasti platesnės pasaulėžiūros žmonių. Todėl viskas ir vyksta pagal paprastą principą „tokie tokius traukia“, be jokios reklamos ir komercijos.

Tema erdvės© Viliaus Bružiko nuotrauka

Pasitikslinu, iš kur tuomet atsirado svečiai ir atlikėjai iš užsienio, kas, ko ir kaip ieškojo? Tačiau atsakymas ir vėl labai paprastas – geri santykiai. „Jiems čia patiko, nes viskas natūraliai, nėra daug dirbtinumo. Tiesiog pas mus yra džiazo muzikantai, kurie kartu grojo, buvo pažįstami ir po to buvo pakviesti, jie atkeliavo. Kartais tiesiog jie kur nors šalia koncertuoja, Latvijoj, Liepojoj ar Rygoj, ar dar kažkur festivalyje ir jie patys pas mus nori ateiti pagroti.“

Bandydamas iki galo suprasti, kas visgi vienija visus TEMA kūrėjus, klausiu, kokia filosofija juos jungia? „Į temą arba ne į temą. Ne į temą irgi gali būti į temą“, – kiek juokaudamas paprastai atsako Henrikas ir greitai, išsitraukęs rašiklį ir popieriaus skiautę, ima braižyti ir aiškinti jo paties sukurto logotipo reikšmę ir idėją. Nupiešęs izometrinį tinklelį, paaiškina, kad skirtingas dalis atstovauja skirtingi kūrėjai ir pojūčiai, todėl čia esantys skirtingų sričių, su garsu, vaizdu ar lytėjimu susiję menininkai, visi kartu ir sudaro šią erdvę.

TEMA erdvės
TEMA erdvės
© Viliaus Bružiko nuotraukos

Toliau teiraujuosi, ar turint tokią erdvę ir nemažą būrį palaikančių žmonių, neatsiranda noras konkrečias idėjas įgyvendinti Klaipėdos erdvėse? Juk pasinaudojus čia sutelkta bendra aktyvių menininkų sinergija, idėjos mieste galėtų būti įgyvendinamos viena po kitos… Henrikas pripažįsta, kad palaikymo ir daug šypsenų bei susidomėjimo sulaukia iš žmonių, tačiau, ką galvoja miesto valdžia, sakosi nežinąs, nes palaikymo iš šios pusės trūksta, nepaisant kartais padalijamų diplomų.

„Yra kai kurių dalykų įgyvendintų, dar tebestovi Klaipėdoj… Matai, man atrodo, kad vertingiausias yra bendravimas su žmonėmis, nes susitinki, parodai idėją, jie turi dar kažko ir vyksta atsišviežinimas. Daug kas keliauja po pasaulį, o čia panašu truputį į Berlyną: čia susirenkam, pasidalinam žiniom… Kažkas apie vertikalias jėgaines: o čia gal galima fasadą padaryti, susižiūrėk šituos momentus, čia visai įdomi grafika sulips… Todėl pradžioj net norėjom Katilu vadint, nes visi bendram katile virsim.“ Nors virimo katile iš šalies stebinčiam žiūrovui patirti nepavyks, tačiau vėliau Henrikas mieste man parodo minėtus su TEMA ir fanierkėj dirbančių architektų, grafikų, skulptorių darbus, pro kuriuos kasdien praeina šimtai klaipėdiečių, nesusimąstydami, kur ir kaip gimsta jų miestą formuojančios ir keičiančios idėjos.

Tikriausiai nieko keisto, kad jausdami fanierkėj tvyrančią išskirtinę atmosferą, čia surengti renginius prašosi ir kiti, todėl Henrikas užsimena net apie keletą būsimų renginių. Tuo tarpu aš klausiu, kas jam pačiam iš visų vykusių projektų labiausiai įsiminė, ir pagalvojus primena TEMĄ? „Pavyzdžiui, Džiazai buvo labai stiprūs, tiek Džiazofilija, po to Papūginės – atsvara Jūros šventei – papų ir alaus diena. Dėl to, kad visi kopijuoja… Pakalbėjom prie laužo, ir sakom – padarom savo šventę, tai kas norės pabėgti, galės atkeliauti. Kelias dienas vyko, penki šimtai žmonių buvo… Išėjo netikėtas, labai geras festivalis, ir žmonėms tiek prikibo, kad netgi kai mūsų nebuvo, jie atkeliaudavo ieškoti vakarėlių per Jūros šventę.“

Jei parduoti čia ir nėra ką, tai tik todėl, kad kai kurie dalykai yra neapčiuopiami arba neįkainojami
.

Stengdamasis perprasti patį miestą, klausiu, kaip miesto erdves įsivaizduoja ir kokį potencialą jose įžvelgia mano pašnekovas, ir ką jis, turėdamas neribotas galimybes, čia darytų kitaip? „Laivų terminalas. Yra laivų dokai, bet jie ne visi prieinami žmonėms, jeigu juos perleistų normaliai, tuomet būtų visai kitaip. Dabar pas mus menus tvarko verslininkai, tai šitas kažkaip apmaudu. Bet šiaip yra potencialo, ir legalize’ą padaryčiau, kad dar smagiau būtų Klaipėdoj (šypsosi). Čia, matai, dar turim daug neišnaudotos erdvės, ko kitur jau nelabai yra. Ir dar ne viskas apribota įstatymais“, – kiek atviraudamas miesto situaciją nupasakoja Henrikas.

TEMA erdvėsPiešinys ant buvusios Vydūno vid. mokyklos, Daržų g. 18. Darbo autoriai SHEPAS ir PLUGAS (2014 m.), © Viliaus Bružiko nuotrauka

Galiausiai negalėdamas savo mintyse aiškiai suformuluoti ir paprasta žmonių kalba įvardinti viso to, ką mačiau ir išgirdau apie fanierkę ir joje vykstančius dalykus, bandau išklausti, kaip apskritai suvokti, kas yra TEMA? „Na, čia kaip 4D gaunasi, kur turi patirti, nes kitaip nepaaiškinsi. Ir mes paliekam tą atvirą galimybę, kad patys žmonės tegul, ką nori, tą sugalvoja. Mes stengiamės, kad būtų jauku.“

Sutaršytas tokio atviro klaipėdietiško vėjo ir potyrių, suprantu, kad pabuvęs ir patyręs TEMOS sukuriamą atmosferą, daugiau niekada negalėsiu galvoti apie Klaipėdą prisimindamas tik saulę, laivus ir jūrą. Mano galvoje lieka kitoks, netradicinis, ne į temą, 4D miesto įvaizdis, kurio net ir pardavus fanierkę lengvai neištrinsi.

TEMA erdvės
TEMA erdvės
Fotografijos iš ilgo išlaikymo fografijų parodos, © Viliaus Bružiko nuotraukos

Lyg viso to dar būtų maža, sugrįžtame į senamiestį, kur be minėtų įgyvendintų menininkų darbų ir daugiau ar mažiau legalių plakatų bei grafičių, pamatau mokyklą – dar vieną menininkų ir pogrindininkų akropilį, kuriame gimė daugybė kitų miesto veidą formuojančių idėjų. Pastatą išskiria milžiniški per visą fasadą nupiešti grafičiai, kurių Klaipėdoje, uosto erdvėse, vietoj surūdijusių pramoninių konteinerių, neabejotinai galėtų būti kur kas daugiau.

Šalia įėjimo į mokyklą stovi iš eismą draudžiančių ženklų sukurta instaliacija-skulptūra, pašiepianti raudonų plytų gausybę ir anksčiau buvusį žymiai didesnį šių ženklų dydį. Vos įėjus į mokyklos pastatą, mane pirmiausiai veda tualetų link, aš, žinoma, einu iš paskos, apsimesdamas, kad tai manęs visai netrikdo, bet galiausiai ir vėl būnu visiškai suglumintas – ten dar viena nuotraukų paroda.

Nieko nepridursi. Tokių kūrybinių netikėtumų sąrašas – nebaigtinis. Tačiau įsisamoninęs Henriko išsakytą mintį, galiausiai pripažįstu, kad nei tiksliai nupasakoti, nei viso to įvardinti man tikrai nepavyks. Čia 4D Klaipėda. Turi pats patirti.

Tekstas Viliaus Bružiko

Comments