FacebookTwitter

Visada buvau iš tų, kurie norėjo tikėti monstrais, visokiomis antgamtinėmis būtybėmis. Tikėti, kad atsigręžęs į mėnulį kaukia ne tik kaimyno šuo, bet ir gauruotas vilkolakis, kad kapinių kriptose gyvena ne tik dulkės ir voratinkliai, bet ir vampyrai, o puotas parkuose per pilnatį kelia ne vien neramūs paaugliai, bet ir raganos su velniais. O kur dar vaiduokliai, palovio baubas ir mane iš praviros spintos stebintys „baisiakai“.

Wunder, Wundergeburt und Wundergestalt

Kodėl tikėjau tuo nuo pat vaikystės? Juk ramiai užmigdavau tik apsiklojusi galvą taip, kad ausys vos kyšotų, ir po to, kai stipriai užsimerkusi įsivaizduodavau, kaip savo sugalvotais burtais apsaugau tėvų ir sesės lovas, kad pikti baubai jų nepagautų. Ir kas svarbiausia — kodėl noriu monstrais tikėti dabar?

Populiari patarlė „kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių“ labai tinka baubų atveju – kuo toliau į praeitį, tuo daugiau visokių pabaisų, rodos, egzistavo. Misurio valstijos universiteto psichologijos profesorius Brianas Cronkas atkreipė dėmesį į tai, kad nuo seno buvo įprasta visokiausius nutikimus, kuriems buvo sunku rasti realų paaiškinimą arba tam stigdavo žinių, priskirti pabaisoms.

Kūdikis, gimęs su dantimis, „kiškio lūpa“ ar ryškiomis pigmentinėmis odos dėmėmis galėjo būti įtartas esantis nakties pabaisa.

Kai seniausiais laikais jūroje dingdavo laivai, niekas negalvodavo apie techninius gedimus, lėmusius jų katastrofą – visiems buvo aišku, kad jūreivius į dugną nusinešė milžiniška jūrų pabaisa. Žemės drebėjimus ir vulkanų įsiveržimus buvo įprasta laikyti požemio monstrų siautėjimo ženklais – kas gi tada išmanė apie judančias litosferos plokštes ar po žeme kunkuliuojančią magmą?

Ilgą laiką pabaisų gyvavimą „įrodydavo“ įvairūs neįprasti dalykai, reiškiniai, dėl ko nukentėdavo niekuo dėti retesnių ypatybių turintys žmonės. Pavyzdžiui, kūdikis, gimęs su dantimis, „kiškio lūpa“ ar ryškiomis pigmentinėmis odos dėmėmis galėjo būti įtartas esantis nakties pabaisa. Kai kuriuose kraštuose vampyro požymiais laikyti plaukuoti delnai ar suaugę antakiai. Ar dabar kas nors pagalvotų, kad Frida Kahlo galėjo būti vampyrė?

Kai kuriuose kraštuose vampyro požymiais laikyti plaukuoti delnai ar suaugę antakiai. Ar dabar kas nors pagalvotų, kad Frida Kahlo galėjo būti vampyrė?

Tobulėjantis mokslas, augantis žmonių apsišvietimas ir technologiniai pasiekimai praktiškai įrodė, daugelį mistiniais laikytų reiškinių. Ir nors niekam nekilo minčių, kad povandeninės pabaisos nuskandino „Titaniką“, o Islandijos ugnikalnis Ejafjadlojokudlis išsiveržė dėl požeminių monstrų, tikėjimas mistinėmis būtybėmis neišnyko. Retas šiandien tiki fėjomis ar elfais, tačiau daug neabejojančių NSO ar dvasių, vaiduoklių tikrumu. Kodėl?

Galima rasti net keletą potencialių atsakymų į šį klausimą.

Visų pirma, sunku įrodyti, kad monstrai neegzistuoja. Kai tikima būtybėmis, kurios neaiškina konkrečių reiškinių, mokslininkams tenka neįmanoma misija – tiesiog įrodyti, kad vaiduoklis ar Didžiapėdis neegzistuoja. O ne paaiškinti jų, neva, sukeliamų reiškinių kilmę – ką jie sėkmingai darė kelis šimtmečius.

Retas šiandien tiki fėjomis ar elfais, tačiau daug neabejojančių NSO ar dvasių, vaiduoklių tikrumu. Kodėl?

Ateivio prototipas Rosvelo NSO muziejuje ir tyrimų centre (angl. k. Roswell UFO Museum and Research Center) Naujojoje Meksikoje, JAV

Kitas dalykas – iš senų senovės atėjęs noras pateisinti blogybes joms suteikiant
monstro pavidalą: žmogaus nuklydimai, padaryti dėl piktosios dvasios įtakos, ligos ir nelaimės, sukeltos raganos kerų ir nužiūrėjimų… Tai tarsi siekis suteikti blogiui materialų, daugiau ar mažiau apčiuopiamą, pavidalą, kurį būtų galima įveikti – švęstu vandeniu, egzorcizmo seansu, malda ar… Pasitelkus vaiduoklių medžiotojų pagalbą.

Lengviau kovoti su demonais
nei su pačiu savimi.

Tikėjimas monstrais gali būti siejamas ir su mūsų vidinėmis baimėmis, jų materializavimu, konkretaus pavidalo suteikimu. Lengviau kovoti su demonais nei su pačiu savimi. O galų gale, tikėjimas mistiniais padarais suteikia mūsų pilkai kasdienybei nepaprastumo, įdomumo, netikėtumo. Monstrai verčia tikėti, kad žmonių laukia nuotykiai ir dalykai, kuriuos dar reikia atrasti. Ir šio troškimo jokie moksliniai atradimai nepanaikins.

Tekstas Agnės Augustinaitės

Comments