FacebookTwitter

Panevėžys — miestas, kuriam iki šiol nepavyko išsiskalbti visų dėmių, įgytų praeityje, ir kuriam vis dar klijuojamos įvairios etiketės. Tikriausiai, nereikia patikslinti, kokios — patys žinote, apie ką aš. Tačiau situacija pasikeitusi, miesto veidas šviesėja. Šį kartą apie šio miesto rūbus — sienas, namus, gamyklas, prekybos centrus, aikštes ir lalala, žodžiu, apie Panevėžio erdves, kurios yra vizualesnė miesto etiketė.

graffiti panevezys

Panevėžyje esu gimęs ir užaugęs, bet dabar čia lankausi per retai, kad suprasčiau, kaip jis keičiasi. Rugsėjo pirmą šeštadienį grįžtu sudalyvauti pirmą kartą Panevėžyje organizuojamame gatvės meno festivalyje — „Street art festival Panevėžys“. Miesto centre įsištabavusius piešėjus užklupusi liūtis nesustabdė pabaigti darbus ir miestui parodyti rezultatus.

Apie kitas su lietumi nesusijusias priežastis, dėl kurių Panevėžys margina rūbus taip lėtai — su „Street art festival Panevėžys“ organizatoriumi Tomu Taruliu ir laisvuoju street art menininku iš Aukštaitijos – Mariumi Skrupskiu.

Tomai, ką ir kaip veiki Panevėžyje?

Dirbu Panevėžio kultūros centre, bendruomenių rūmuose jau gal 7 metus, daugiausiai su valstybinėmis šventėmis kaip renginių organizatorius, bet vis stengiuosi būti arčiau jaunimo.

Prieš keletą metų turėjom projektą – muzikinis rūsys, kuris tęsėsi porą metų, suorganizavom maždaug 15 koncertų, dalyvavo grupės iš Panevėžio, Vilniaus, Šiaulių, atstovaujančios underground kultūrą: neturėjom jokio finansavimo, parduoti bilietai iš dalies kompensuodavo kelionės išlaidas, apie kažkokius honorarus kalbos išvis nebuvo…

Kadangi pernai Panevėžys buvo kultūros sostinė, turėjau tokį labai didelį norą padaryti graffiti turnyrą, graffiti meistrų susibūrimą.

Kodėl toks noras, kodėl graffiti?

Man patinka žmonės, kurie kuria, kurie gerai kuria, bet kurie ne visada turi galimybę pasirodyti. Visuomenės požiūris daugeliu atveju yra toks, jog graffiti nelegalu, kad piešiama bet kur ir bet kas. Mano noras yra parodyti, kad menas gali būti ir toks, kad galima padaryti kažką gražaus. Juolab, kad Panevėžyje visi gatvės kultūros atstovai yra vertinami prieštaringai.

Pradirbęs 6-7 metus aš matau, kad valdžios požiūris beveik nesikeičia. Jau kelinti metai aš vis bandau gauti sieną graffiti čempionatui, kad kokia nors tema padarytume ką nors gražaus, ir man nepavyksta…

Graffiti po tiltu, PanevėžysGraffiti po Panevėžio tiltu,
© Nuotrauka: Andrėja Žilytė
Graffiti, Panevėžys

Tai Panevėžyje viešų erdvių piešimui nėra?

Ne, nėra. Būna, kad verslininkai pasiūlo „Čia kažkur kažką reikia mums (verslui)“, tačiau Panevėžyje yra pakankamai sudėtinga sutarti su miesto dizaineriais, architektais, kad būsimas darbas papuoš sieną, kad bus gražu. Dabar pasakai, kad pieš graffiti, iš karto girdi „NE!“. Reikia viską suderinti, parašyti projektus, reikia iš karto eskizus visus pateikti. Na, žodžiu, jokios laisvės… O graffiti piešėjas negi atėjęs prie sienos perpieš piešinį? Juk nebus tas pats.

Ar be tavęs yra daugiau žmonių, kurie budintų gatvės meną Panevėžyje?

Bijau pameluoti, tačiau Panevėžyje nėra jokios iniciatyvos su graffiti. Ir iki šio konkurso nebuvo. Pas mus net nelegalių piešinių neatsiranda. Na, nebent menki papaišymai, paterliojimai, raidės kažkokios. Gražių didelių piešinių praktiškai nėra.

Panevėžyje yra taip: sako, jaunimą auklėti – gerai, duoti pasireikšti, skatinti kūrybą – gerai, bet kai pradedi daryti – „Ne, čia negalima“, „Ir čia negalima“, „ Niekur negalima“.

Kiek stebiu viešas erdves Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, tai jose daromi visokie gatvės meno festivaliai, aš matau, kaip kažkas gimsta, milžiniški dalykai… Nu, gražu! Tai kodėl mes negalime Panevėžyje to paties? Padarėm savo festivalį. Neleido ant sienų – „Okey“! Padarėm ant plokščių. Dabar kultūros rūmuose 5 metus turėsime tobulų dekoracijų jaunimo renginiams!

Žinok, nepatikėsi. Sakė: „Kai jaunimas pamatys, kad galima piešti ant sienų, po pusės metų bus apipaišytas visas Panevėžys“. Žinok, nepatikėsi. Sakė: „Kai jaunimas pamatys, kad galima piešti ant sienų, po pusės metų bus apipaišytas visas Panevėžys“.

Konkursui valdžios prašėt sienų?

Kalba buvo jau pernai, kadangi Panevėžys buvo kultūros sostinė. Prie Kultūros rūmų yra laisva siena, kurią siūliau panaudoti graffiti piešiniams. Tačiau valdžia jos nedavė.

O kokie buvo argumentai?

Žinok, nepatikėsi. Sakė: „Kai jaunimas pamatys, kad galima piešti ant sienų, po pusės metų bus apipaišytas visas Panevėžys“. Čia argumentas…

Kuo mes labiau drausim, tuo labiau peckios, o ne atvirkščiai. Tokiais konkursais ir iniciatyvomis kaip tik skatinamas „tvarkingas“ piešimas.

Graffiti, Panevėžys

Ar valdžia skyrė kiek nors lėšų šiam konkursui?

Jei būtume darę tokį festivalį atskirai, ne miesto šventės metu, turbūt mes nieko nebūtume gavę ir nebūtume pajėgūs patys padaryti. Šį kartą buvo atriekta dalis biudžeto, kurią mes galėjom panaudoti konkurso įgyvendinimui. Aš manau, kad mūsų pirmas blynas tikrai nėra prisvilęs: jaunimo tarpe tai buvo didžiausias traukos taškas visoje miesto šventėje, daug žmonių praėjo, daug fotografavo.

Ar daug Panevėžyje piešiančių žmonių?

Panevėžyje su graffiti yra labai prastai, arba aš nežinau, aš nematau ir darbų ant sienų. Dirbu kultūros centre, dirbant su jaunimu jaučiamas tas pulsas, ritmas, žinau, kur, kas, kaip, ką daro, kiek kas gali, ką moka. Gal tie talentai dar neišlindo…

Nėra grupės žmonių, nėra lyderio. Tarkim, yra skate parkas, yra tų ekstremalų, iniciatyvių žmonių, kurie suburia, ir, man rodos, dabar jų ten virš 100… Yra toks turizmo klubas „Klajūnas“, kurie turi nemažai narių ir dažnai organizuoja orientacines varžybas, žygius. O, va, šitoj veikloj nėra tokio iniciatoriaus, kuris burtų bendruomenę.

Ar yra mieste kur burtis kūrybiškiems žmonėms? Ta pati Laisvės aikštė, kurioje dabar sėdim, kiek ji užimta?

Per mažai. Mes jau 6 metus vykdom projektą „Susitikim penktadienį“ , kurio metu vyksta koncertai, įvairios kūrybinės dirbtuvės, tačiau to per maža. Trūksta žmogiškųjų išteklių. Per mažas organizacinis komitetas – nesugeba visko aprėpti, viskuo pasirūpinti.

Panevėžyje pagrindinis kultūros centras yra Kultūros rūmai, jame – 4 renginių organizatoriai, kurie turi rūpintis valstybinėmis šventėmis, visokiais minėjimais ir pan., plius vietiniais Panevėžio renginiais ir dar asmeniniais projektais. Fiziškai per mažai jėgų.

Nors Panevėžyje yra apie 15 užregistruotų jaunimo organizacijų, tačiau jos „miega“. Yra kuratorius, savivaldybės specialistas, atsakingas už jų veiklą, tačiau… Kur jie?

Mariau, tu ne panevėžietis. Ką gali pasakyti apie Panevėžio viešąsias erdves, kaip jos išnaudojamos?

Apie Panevėžį, ką galiu pasakyti, tai čia labai mažai graffiti kultūros ir street art’o.Tą tai žinau. Jei apie Aukštaitiją bendrai, projektai, kurie buvo, jie vyko Kupiškyje. Organizavom graffiti jam’us – kvietėmės chebrą iš Vilniaus, iš Kauno, buvo visokių mini pasipaišymų. O Panevėžy, kad kas kviestų, tai nežinau.

Spray Way, Panevėžys
„Spray Way“ darbas „Street art festival Panevėžys“ renginyje
© Nuotrauka: Spray Way

Dalyvavai festivalio organizavime…

Mane čia pakvietė Tomas, nes trūksta žmonių, Panevėžy nėra tinkamo jaunimo centro. Konkurse dalyvauja 10 dalyvių, iš jų panevėžiečiai – 2… 3!

Žmones šiam projektui rinkom internetu. Dabar Facebook’as visagalis. Aš pats turiu nemažai pažįstamų, kuriems asmeniškai rašiau, ir plius skelbimai socialinėse interneto grupėse. Žmonės siuntė savo eskizus ir atliktų darbų nuotraukas, kad pamatytume bendrą lygį, kaip dalyviai piešia.

Street-art-festival-Panevėžys,-Tomas-Dežutė
I vietos nugalėtojo darbas, autorius: Tomas Dežutė

Street-art-festival-Panevėžys,-Kart-7
III vietos nugalėtojo darbas, autorius: Kart 7

Street-art-festival

Street-art-festival
© Nuotraukos: Kęstutis Grauslys

Kokiais kriterijais vadovavotės atrinkdami dalyvius?

Šitas konkursas yra street art, mes jį taip pervadinom su Tomu. Pradžioje buvo minčių vadinti graffiti, bet tada tie žmonės, kurie atvažiuos tik raidžių piešti, bus nelygiaverčiai su tais, kurie pieš street art’ą – piešinius, peizažus (jei teisėjai nebus nusistatę prieš street art’ą). Tai faktiškai raidžių piešėjai būtų nuskriausti.Kitas kriterijus yra techniškumas: linijų tikslumas, kompozicija, spalvų deriniai, daug kitų niuansų.

Tomai, ar turėjot kokių sunkumų organizuodami renginį?

Žinok, ne. Kai sutarėm, kad nepiešim ant sienų, bėdų nebebuvo. Nors tame skverelyje yra tobula siena piešimui, jos panaudoti negalėjome, nes ten privatus turtas, savininkai nežinia kur, pastatas avarinės būklės, su dizaineriu N kartų kalbos bendros nerasta, tai pasakėm „tiek to“. Gal ateityje patys paprašys…

Kas įvyko šiemet Panevėžyje, čia pradžia. Mūsų konkursas juk pirmas blynas – jaukus, paprastas. Manau, ateis laikas, kai savivaldybė ar tas pats verslas kviesis ir leis naudotis neprižiūrimomis sienomis, pastatais.

Bet kokiu atveju, mes šito reikalo neapleisim. Šių metų susidomėjimas praktiškai garantuoja, kad kitais metais miesto gimtadienio metu toks pat renginys bus, gal net didesniu mastu…

Pasidalinsiu paslaptimi. Greitai Panevėžyje bus į ką pažiūrėti. Taip! Komanda renkama, siena ruošiama! Geros, ambicingos iniciatyvos (beje, vienoje aktyviai dalyvaus ir Marius!) — ir Panevėžys velkasi naują rūbą. Kad šis miestas taptų spalvotų piešinių albumu greitai negresia, gal tai net ir nederėtų Panevėžio identitetui…? Tačiau keletas gražių tatuiruočių nepamaišytų.

Tekstas: Kęstutis Grauslys

Comments