FacebookTwitter

Apie prievartavimo kultūrą ir seksualinę prievartą bei nusikaltimus kalbama dažnai. Atsiranda vis daugiau įvairių priemonių, net aplikacijų telefone, kurios turėtų padėti moterims apsisaugoti nuo galimų užpuolimų ir prievartos patyrimo. Nagų lakas, kurio spalva pasikeičia įmerkus į gėrimą ir aptikus jame neaiškių medžiagų, įvairūs švilpukai, dujų balionėlių nešiojimasis ir kita. Jau supratot, kas man čia nepatinka? O gi tai, jog moterys yra mokomos, kaip užkirsti kelią išprievartavimams, vietoj to, kad vyrai būtų mokomi neprievartauti.

How we dress does not mean yes

Taip, visos įmanomos apsaugos priemonės yra reikalingos, bet, manau, jog būtinanuo mažens mokyti kontroliuoti savo potraukius. Galvoje iškyla vienas neseniai matytas pasakymas socialiniame tinkle: „Jei lesbietė gali kontroliuoti save persirengimo kambariuose, kuriuose pilna nuogų moterų, tai kodėl vyras negali kontroliuoti savęs paprasčiausiai eidamas gatve?“. Mano manymu, mokyklose vaikus reiktų šviesti tiek apie seksą, įvairias ligas, tiek apie seksualinių potraukių valdymą, seksualinę prievartą ir kitus dalykus.

Pagal visą logiką išeina taip – jei mergina dėvi sijoną ar trumpesnę suknelę, o gal, neduok Dieve, net ir gilesnę iškirptę, tai ji tiesiog „prašyte prašosi to“?

Norėčiau pasidalinti vienu asmeniniu įvykiu, kuris privertė susimąstyti šia tema. Sėdėjom viename bare su draugėmis ir tingiai gurkšnojom savo gėrimus. Ramiai šnekučiavomės, kai staiga prie mūsų prisėdo nepažįstamas vaikinas ir iš niekur nieko užkalbino. Pirmos mano mintys buvo „ir vėl“, „turbūt girtas“ ir pan., tačiau klydau. Vaikinas buvo labai žavus bei kultūringas, ir vėliau, prisijungus porai jo draugų, patyriau vieną smagiausių pasisėdėjimų su nepažįstamais žmonėmis. Po šio nuotykio dar keletą dienų mano galvoje kažkas įkyriai zyzė, lyg būčiau praleidusi, pamiršusi tam tikrą to vakaro svarbią detalę.

Still not asking for it
We are sould not holes
Jungtinėse Amerikos Valstijoje, nuo 1995 iki 2010 metų, maždaug 9% visų seksualinių nusikaltimų buvo įvykdomi prieš vyrus.

Tik žymiai vėliau supratau, kas man pasirodė taip keista, reta ir gal kiek netikėta – tas vaikinas ir jo draugai nebandė mūsų kabinti! Ir tada pagaunu save galvojant, kokia mūsų visuomenė iškreipta, kad džiaugiuosi tuo retu atveju, kai su manim buvo bendraujama, nes pasirodžiau įdomi, o ne bandant mane įsitempti į lovą? Dažniausiai bare, klube ar kitose vietose vis turi kratytis girtų vaikinų, kurie kartoja, kad tavo akys gražiausios pasaulyje, bet spokso kažkur žemiau, kol tu bandai jų rankas nustumti nuo savęs. Kalbu apie seksualinę prievartą ̶ priekabiavimų vis daugėja, tačiau nemažai žmonių nuo to nusigręžia. Ši opi problema neigiama, ignoruojama. Jei ne, tai kodėl merginos vis dar vengia vaikščioti atokiais skersgatviais? Kodėl jos negali ramiai vaikščioti naktimis ir ypač vienos?

How we dress does not mean yes
Pirmoji SlutWalk eisena, įvykusi Toronte 2001 m.
© Anton Bielousov nuotrauka

Prievartavimo kultūra (angl. k. rape culture) yra terminas, sukurtas Jungtinių Amerikos Valstijų feminisčių dar 1970-aisiais. Juo buvo siekiama atkreipti dėmesį į visuomenę, kuri linko kaltinti seksualinės prievartos aukas ir normalizuoti vyrų vykdomą seksualinį smurtą. 1998 metais Teisingumo departamento ir Ligų kontrolės ir prevencijos centrai atliko tyrimą, kuris parodė, jog 1 iš 6 JAV moterų bei 1 iš 33 JAV vyrų yra patyrę pasikėsinimą arba seksualinę prievartą per savo gyvenimą.

Baisiausia, jog, kai įvykdomas seksualinis nusikaltimas, iškart visas dėmesys yra skiriamas nukentėjusiam asmeniui. Analizuojama, kaip ir ką auka buvo apsirengusi, o gal auka savo elgesiu išprovokavusi kaltininką? Dažniausiai pasitaikantis atvejis yra aprangos akcentavimas. Pagal visą logiką išeina taip – jei mergina dėvi sijoną ar trumpesnę suknelę, o gal, neduok Dieve, net ir gilesnę iškirptę, tai ji tiesiog „prašyte prašosi to“? Na, ką, merginos, traukiam iš spintos viską, ką turim. Bet ar padės? Neseniai perskaičiau aukso vertės sakinį: „Jei moterys Arabų šalyse taip pat yra prievartaujamos, tai gal ne drabužiuose slypi problema?“

My pussy my choice

Pastovus moterų seksualizavimas įvairių komunikacijos priemonių pagalba taip pat nepadeda sumažinti seksualinių nusikaltimų skaičiaus. Moterys neretai „sudaiktinamos“, į jas žiūrima kaip į seksualinį objektą nepaisant asmenybės ar kitų savybių. Pažiūrėjus į žurnalų viršelius ar reklamas galime tuo įsitikinti. Kaip pavaizduotas vyras? Žaviai besišypsantis, neretai su kostiumu. Kaip pavaizduota moteris? Pusnuogė, žaismingai prikandusi lūpą. Visa tai prisideda prie požiūrio į moterį iškreipimo. Taip, kaip minėjau, ne aprangoje esmė, tačiau tai irgi formuoja požiūrį, jog moteris tėra tam, kad patenkintų vyriškas seksualines fantazijas.

Dauguma seksualinių nusikaltimų vyksta namų aplinkoje ar yra įvykdomi pažįstamų aukai žmonių, tad neretai yra liepiama tylėti grasinant susidorojimu ir pan.

Nereikia pamiršti ir prievartos prieš vyrus, kuri gal statistiškai pasirodo esanti retesnė, tačiau lygiai taip pat nepateisinama. Jungtinėse Amerikos Valstijoje, nuo 1995 iki 2010 metų, maždaug 9% visų seksualinių nusikaltimų buvo įvykdomi prieš vyrus. Noriu pabrėžti, jog vyriškoji giminė yra labiau linkusi šiais atvejais tylėti, kadangi jiems sunku pripažinti tokį įvykį dėl visuomenės primetamo „vyriškumo“ bei dvigubų standartų.

Gąsdina ir faktas, jog tik apie 16% visų atvejų Jungtinėse Amerikos Valstijose yra pateikiami policijai ištirti. Dauguma seksualinių nusikaltimų vyksta namų aplinkoje ar yra įvykdomi pažįstamų aukai žmonių, tad neretai yra liepiama tylėti grasinant susidorojimu ir pan. Įbauginti nukentėjusieji bijo tolimesnio smurto, tad ir apie traumuojančius patyrimus niekam nepasakoja. Taip pat bijoma ir to, jog nesugebės įrodyti nusikaltėlio kaltės, jais niekas nepatikės, niekas nepasikeis ir t.t.

SlutWalk plakatas prieš prievaratvimo kultūrą

Net į žodį „ne“ dauguma prievartautojų nežiūri rimtai. Kaip tai „ne“? Juk moters vienintelis gyvenimo tikslas yra seksualiai patenkinti vyrą. Ką reiškia „ne“?

Neigiamo atsakymo nepaisymas taip pat yra prievartavimo kultūros puoselėjimas. Nemaža dalis žmonių neskiria ribos tarp sekso ir seksualinės prievartos. Palauk palauk, o tai skirtingi dalykai? Taip, ir juos radikaliai skirianti riba yra sutikimo davimas. Kai yra abipusis susitarimas ir sutikimas, tai yra seksas. Kai sutikimas neduotas – seksualinė prievarta. Net ir, regis, pačiame įkarštyje žmogus gali persigalvoti, nes jis visad turi teisę pasakyti „ne“. Ką tada daryti?

SlutWalk plakatas prieš prievaratvimo kultūrą

Gerbti to žmogaus nuomonę ir pasirinkimą, sustoti. O jei į visą tai įsimaišęs alkoholis? Alkoholis bei narkotinės medžiagos gali paveikti žmogaus sprendimų priėmimą, o tai reiškia, jog jis negali objektyviai duoti sutikimo. Seksualiai pasinaudoti tokiu žmogaus nesupratimu, kai jis nežino, nesuvokia, kas vyksta, yra tolygu išprievartavimui. Jokių „bet jis/ji pasakė taip…“, „bet jam/ jai buvo gera…“ ir pan. Taškas.

Manyti, jog visa tai tolima ir asmeniškai manęs neliečia, kartoti sau „man taip nenutiks“ gana lengva ir… kvaila. Nenoriu, jog dabar kiekviena mergina, eilinį kartą pristojus vaikinui, paranojiškai pradėtų galvoti, jog visa tai blogai baigsis, arba išvis bijotų kelti koją iš namų. Aš tiesiog noriu, jog apie tai būtų susimąstoma, būtų stebima aplinka ir reikalingais momentais būtų imamasi veiksmų, įsiterpiama. Juk kartais tiek nedaug reikia, kad kam nors pagelbėtumėm.

Pavyzdžiui, skaičiau apie nutikimą, kai vaikinas apsimetė seniai matytu pažįstamu merginos, kurią kitas vaikinas vis bandė kažkur nusivesti. Arba kai mergina tiesiog paėmė už rankos nepažįstamąją ir nusivedė ją į šalį, toliau nuo prie jos pristojusio vaikino. Užmerkti akis gal ir lengviau, bet ar geriau bus nuo to sąžinei?

Tekstas Jolantos Lenkevičiūtės

Comments