FacebookTwitter

Yra dalykų, kurių nesuplanuosi: netikėta draugystė su rokeriu, rytinės kavos gėrimas Stokholme, organizmo išbandymai plieskiant karščiui. Kaip viskas susidėjo į vieną? Ogi sugalvojus tranzuoti aplink Baltijos jūrą. Du ilgokai pažįstami draugai — Justinas ir Domantas vieną gražią praėjusių metų liepos mėnesio dieną susikrovė kuprines ir savo noru išėjo į… ne, ne kariuomenę, o į Vilnių. Tiesa, padarydami nemažą ratą aplink Baltijos jūrą. Iš Lietuvos į Lietuvą — tranzuojant!

© Justino Stacevičiaus nuotrauka


© Justino Stacevičiaus ir Domanto Umbraso nuotraukos

Domantas: Buvo Baltijos kelio 25-metis. Labai patriotinė idėja! Tik, tiesa, vėliavos neturėjom ir šiaip niekam nesakėm šitos minties. (juokiasi)

Justinas: Mes planavom varyti į Černobylį, bet ten padegė miškus tuo metu, tai pradėjom mąstyt, ką čia nuveikus kito. Ir prie bokalo alaus breinštormindami sumąstėm, kad būtų fun aptranzuoti Baltijos jūrą. Tai nebuvo patriotinis žygis… Iš tiesų nežinai, kas laukia kely, taigi buvo nemenkas iššūkis. Turi 2 savaites prieš akis ir privalai nesusimauti.

Mes planavom varyti į Černobylį, bet ten padegė miškus tuo metu, tai pradėjom mąstyt, ką čia nuveikus kito.

D: Bet mes greit judėjom – jau per dvi dienas nutranzavom iki Suomijos. Taline miegojom pas tokį seną hipį, kuris mus pasikvietė į savo sodo namelį, pamaitino ir leido pernakvot. Kitą rytą jo žmona nuvežė mus į autobusų stotį, kadangi jis gyveno visai netoli. Tada susitranzavom autobusą, kuris nemokamai pavežė iki kelto. Tik keltas jau nenorėjo būt sutranzuojamas ir teko pirkti bilietus. (juokiasi)

J: Atvykus į Helsinkį, uoste mus vienintelius iškratė. Šiaip jie nieko nekrato. Tačiau suomiams atlėkus į Estiją linksmintis, kitą dieną grįžtant keltas buvo pilnas girtų žmonių, kurie vežėsi daug alkoholio. Manėm, kad išeisim pirmi ir spėsim patranzuoti iš kelto išvažiuojančius automobilius, bet apsauga mus greit pasikvietė ir pradėjo kamantinėti, koks mūsų apsilankymo Suomijoje tikslas. Supratę, kad nieko pikto neplanuojam, paleido.

Helsinkyje buvom neilgai, iš jo nukeliavom į Turku. O ten tai jau filmo „Trumano šou“ miestelis. Žmonės į mus kaip į ateivius žiūrėjo, visi labai laikėsi taisyklių, anksti miestas nurimdavo, ir gatvėse buvo tuščia.

D: Ten labai ilgai šviesu, toks kurortinis miestelis. Nebuvo nei bomžų, nei netvarkos –
labai švarus miestas. Pusdienį ėjom per tą miestelį šiek tiek ne į tą pusę – kokias tris valandas. Tada strigom Turku. Norėjom miegot daželio teritorijoj – vaikų žaidimų namelyje. Vienas iš mūsų saugojo perimetrą, o kitas tikrino namelį. Bet jis buvo užrakintas – buvo tokia maža spynutė… Taigi miegojom po balkonu.

Bet ten buvo labai patogu, nors ir ant skaldos teko gulėti!

J: Tikrai buvo žiauriai patogu! Ten toks miestelis, kur jei kas nors paskambintų į policiją ir pasakytų, kad po jo balkonu miega bomžai – niekas nepatikėtų. Fantastika! Vėliau dar buvo sustoję tokie narkomanai su sudaužytu golfu. Manėm, kad jie sumuš mus. Bet jie atsidarė lagą ir pradėjo šaukti: „Jūs, tranzuotojai, jūs kieti bičai, imkit alaus!“ Davė du butelius alaus, norėjo pavežti, bet jų mašina buvo pilna. Išsiaiškinome, kad seniau tranzuotojus apiplėšdavo, sumušdavo visokie vandalai. Tai visi bijojo taip keliaut. Tada susitranzavom tokį bičą, kuris pavežė labai nedaug – jaunas, malonus jaunuolis, kartu vežėsi savo šunį. Mašina prikrauta, bet jis geranoriškai priėmė. Jis visą laiką rūkė žolę, lauknešėliui žolės įdėjo ir mums. Tai taip ir vežėmės kurį laiką, pamiršę, kad turim.

D: Išleido jis mus prie miško, tai pavalgėm antrarūšių uogyčių. Ten spanguolės buvo, man atrodo. Arba bruknės. Arba miškauogės.

Taline miegojom pas tokį seną hipį, kuris mus pasikvietė į savo sodo namelį, pamaitino ir leido pernakvot. Kitą rytą jo žmona nuvežė mus į autobusų stotį.

J: Radom tokią atkarpą, kur teko eiti per krūmus. Mes turėjom susitarimą, kad nevalgysim jokių nežinomų uogyčių. Bet per visą kelionę valgėm vis tiek viską… (juokiasi)

D: Tuomet mus pavežė jaunas kareivėlis, tik ką pabaigęs karo tarnybą. Pas juos įdomesnis požiūris į privalomąją karo tarnybą – jie visai jos nebijo. Tas bičelis irgi sakė: „Galėjau eiti mokytis, bet nuėjau tarnauti. Va, dabar grįžau.“ Įdomus pašnekovas aktualiomis temomis, mūsų bendraamžis – įdomi diskusija užvirė. Bičelis be problemų!

J: Jis mus išleido degalinėje, viduryje miškų, kur niekas nevažiuoja. Jau buvo vakaras, bet ten labai ilgai šviesu. Miške užsikūrėm laužą.

D: Neturėjom žvakių, tai užsidegėm porą šapelių. (juokiasi)

J: Buvo vietų kai buvom praradę tikėjimą, jau tranzavom viską – kemperius, traktorius.

D: Sustojo kartą toks kemperis, kuris pavežė mus apie 500 km. Bet toks keistas bičas buvo – visą kelią tylėjo. Kartais sustodavo stotelėje tam, kad išsiųstų savo kompiuteryje kažkokius failus. Bet tada jis sumąstė, kad mes galim tai padaryti. Tai taip ir važiavom dirbdami.

Ten toks miestelis, kur jei kas nors paskambintų į policiją ir pasakytų, kad po jo balkonu miega bomžai — niekas nepatikėtų.

J: Jis manė, kad mes latviai!

Kai tik išlipom iš jo kemperio, prie mūsų privažiavo toks rokeris. Pradėjo klausinėti, kur važiuojam, pasiūlė alaus, aprodyti miestą ir pailsėti. Kilo kelios mintys: arba jis mus išprievartaus ir sumuš, arba viskas bus gerai. Bet jis patikino: „I’m not fucking Polish, I’m not gonna rape you!“ Susipažinom, jo vardas buvo Samis. Jis nusivedė mus pas savo draugus, supažindino, pastatė alaus.

D: Pradėjom kalbėti su jo draugais, kalbėjom apie muziką. Justinas paleido Gravel – tai smagu, kad jiems patiko lietuviška muzika. Jie norėjo nusipirkti žolės, bet mes juos pavaišinom ta, kurią mums įdėjo lauknešėliui.

J: Atrodo keista, nes iš pažiūros pavojingiausias bičas kompanijoje pasirodė esąs paprastas kūno kultūros mokytojas iš vaikų mokyklos. Nors jam ir nepatiko mano mėtinės cigaretės, per pusvalandį tapom geriausiais draugais, o tada važiavome pas Samį į sodą kepti dešrelių. Tai smagiai pavakarojom, miegojom kemperyje.

D: Po to jis mus pavežė iki kelio, o dar keli kiti žmonės – nemažai kilometrų. Tuomet teko pamiegoti po geležinkeliu.

J: Bet tada mus paėmė kažkokie keisti žmonės, kurie nesuprato mūsų ir nuvežė kažkur į miesto vidurį, ir paleido mus „ant žiedo“. Teko tranzuoti viduryje miesto.

D: Tai čia dar nieko, vėliau teko tranzuoti ir nuo greitkelio. Teko pasidaryti apie 10 km žygį – jauti, kad visiška šikna.

J: Greitkelį filmavo kameros, tai galvojom, kad jei atvažiuos policija, vis tiek turės mus išvežti iš čia. Bet ten sustojo tokia pana, kuri vežė kramtomo tabako, dar visokio velnio – agentė iš Stokholmo. Pavežė mus 160 km, paleido prie degalinės. Pasistatėm palapinę, norėjom kurti laužą. Bet supratom, kad laužas prie degalinės – ne pati geriausia mintis.

D: Ryte gėrėm kavą, užkalbino mus kažkoks vyras, klausė, kur važiuojam, ir pasisiūlė pavežti iki Stokholmo. Jis pardavinėjo miško uogas, kurias veža į Stokholmą ir ten brangiai parduoda. Pasirodo, kad turi Majamyje namą, nes laimėjo žaliąją kortą ir žiemą ten važiuoja su žmona ilsėtis. Tai buvo geras pavyzdys, kuris parodė, kad galima gerai uždirbti ir iš uogų supirkinėjimo.

Stokholme jau buvom labai laimingi – visą dieną netranzavom, galėjom apsidairyti.

Neturėjom žvakių, tai užsidegėm porą šapelių.

Vėliau greitkely stabdėmės mašinas, sustojo grupė žmonių, kurie mus nuvežė pakankamai toli, nupirko pavalgyti, draugiškai elgėsi – faina chebra. Buvo vietų, kur strigome, bet pabaigoje jau ir taip buvo blogai – sklido gandai, kad mes važiavom į Malmę, nes tomis dienomis ten vyko gėjų paradas.

J: Savo išsikeltus tikslus viršijome kelis kartus – pro langus matėm gražius vaizdus, susipažinom su daug žmonių. Tranzavimo esmė: viską matai pro langą, o visą kultūrą pažįsti iš žmonių, kuriuos sutinki.

D: Gerai, kad visą laiką turėjom pavalgyti ir atsigerti. Tik Stokholme pirkom maisto. Blogiausias etapas – Lenkija. Galim apie Lenkiją nekalbėt?

J: Ten buvo karščiai: 35°C šilumos. Niekas nenorėjo imti tranzuojančių, taigi iš Gdansko į Vilnių grįžome autobusu. Turėjom dar šiek tiek maisto, nors teko ir po tiltu cukrų valgyti.

Atėjom į stoties rajoną, miegojom su bomžais ir nutarėm, kad „drožiam“ sveikatą. Jautėmės išsekę, taigi nusprendėm, kad viskas – čia mūsų pabaiga. Nusipirkom bilietus į Vilnių.

D: Atėjom į stoties rajoną, miegojom su bomžais ir nutarėm, kad „drožiam“ sveikatą. Jau jautėmės išsekę, taigi nusprendėm, kad viskas – čia mūsų pabaiga. Nusipirkom bilietus į Vilnių.

J: Ar kartotume? Hell yeah!

Tekstas Kornelijos Morkytės
Nuotraukos Justino Stacevičiaus ir Domanto Umbraso

Comments