FacebookTwitter

Man visuomet nuostabą kėlė Utenoje atrastas fenomenas: laisvalaikio leidimas automobilių stovėjimo aikštelėje sėdint automobilyje net jei lauke šiltą vasaros vakarą +25, O aplink Uteną išbyrėję dešimtys nerealaus grožio ežerų su įrengtomis stovyklavietėmis. Dar nuostabą kelia kasdieninis saulėgrąžų gliaudymas parkelyje ant suoliuko, bet anoks čia fenomenas, kai nėra ką daugiau veikti. O be to — kai beveik visi miesto pinigai „investuoti“ į suoliukus; tai tikras indikatorius, kad sėdėti verta.

Utena automobilių stovėjimo aikštelė
© Manto Pelakausko nuotrauka

Kito fenomeno — drąsos kurti naują verslą provincijoje (ir nekalbu apie verslumą „stumdyti“ automobilius ar jų detales) — priežastis deramai suvokiu kalbėdamasi su Kasparu Mociūnu, Utenos savivaldybės Jaunimo reikalų tarybos nariu, aktyviu jaunimo veiklų iniciatoriumi, o dabar dar ir verslininku, pernai su draugu atidariusiu barą „Paletė“ Utenoje.

Kasparai, papasakok, kaip atrodo tipinio jaunuolio diena Utenoje.

Tipinių jaunuolių Utenoje mažėja.

Pagrinde yra moksleiviai, kurių per dešimt metų sumažėjo per pusę. Tų moksleivių diena – pamokos, o tada kas jau kur. Vieni sportuoja, antri dirba su jaunimo organizacijomis, o treti neveikia nieko. Bet negalima dėl pastarųjų kaltinti vien jaunimo, Utena ir nesiūlo labai daug veiklos.

Dabar atsirado nauja erdvė – tai buvusios Jaunimo mokyklos patalpose įrengta atvira erdvė, kurioje gali rinktis jaunimas. Ten nėra programos, kuri įpareigotų jaunimą daryti kažką specialaus – ateini ir veiki, ką nori. Jeigu nori, gali pasinaudoti keletos jaunimo darbuotojų pagalba, jie gali konstiltuoti įvairiais klausimais.

Erdvė skirta skatinti užimtumui. Ji įkurta problemiškiausiame Utenos rajone, Vyturiuose, kad ten gyvenantis jaunimas nebūtų gatvėje.

Problemiškiausią rajoną?

Nesakau, kad tik ten yra problemų, bet ten nuo anksčiau gyvena socialiai remtinos šeimos, su alkoholiu turinčios problemų ir kitokių.

Matau net ir savo buvusius bendraklasius, kurie su tais paičias treningais, su tomis pačiomis saulėgrąžomis ant to paties suoliuko vis sėdi…

Kiek maždaug jaunimo kažkuo Utenoje užsiima jaunimo organizacijomis, sportu?

30 procentų.

Gerai, tai ką kiti 70 procentų veikia?
Eina į gatvę.

Fish-sprng(2008)
© Manto Pelakausko nuotraukos
Lomo Utena 15(2008)

Gali papasakot apie gyvenimą gatvėse Utenoje?

Man, žinok, daug kas nežinoma. Man tėvai jau nuo pirmos klasės veiklų prigalvojo, tai aš daug ką praleidau tame gatvės gyvenime. Bet kai išeinu iš namų, matau net ir savo buvusius bendraklasius, kurie su tais paičias treningais, su tomis pačiomis saulėgražomis ant to paties suoliuko vis sėdi… Visi jie baigę mokslus eina dirbt į servisus arba patys perpardavinėja mašinas.

Utena autobusų stotis
© Manto Pelakausko nuotrauka
Tai Utenoje žmonės verslus tik su mašinomis susijusius suka?

Galima sakyti. Nėra daugiau ką daryti. Tie, kurie grįžta, pavyzdžiui, iš Vilniaus baigę mokslus, kitaip elgiasi. Vienas toks grįžęs vyrukas pas mus į barą atėjo ir pasisiūlė organizuoti protmūšius, nes jis po darbo čia neturi ką veikt. Sugalvojo tokią veiklą, kad pats ir kiti turėtų ką daryti.

Paminėjai barą. Žinau, kad daugiau nei prieš metus Utenoje atidarei barą — „Paletės baras“. Kaip gimė baro idėja?

Dar gyvendamas Utenoje susidariau tokį gyvenimo supratimą, kad jei kažko nori, turi pats ir pasidaryti. Žmonės pradėjo skųstis, kad nėra ką veikti, užsidarė kelios vietos, nėra kur eiti, negi mašinose, mašinų aikštelėse sėdėti…

Bet niekas nieko nedarė.

Buvo čia tokia chebrytė, kurie turėjo planų atidaryti kažką Utenoje. Pakvietė mane prisijungti. Bet pamačiau, kad nieko su jais nebus, neturėjo jie tikslios vizijos. Iš ten išėjau ir pakviečiau savo buvusį klasiokią jungtis prie manęs ir daryti kažką savo. Susitikom, pakalbėjom ir atsidarėm (šypsosi).

Žmonės visada būriuojasi automobilių stovėjimo aikštelėse. <...> Dažniausiai pasima kavos, rūko ir šneka nesąmones. Kai išsilaikiau teises, pats taip pusę metų dariau. Tada supratau, kad čia nesąmonė, ir atidariau barą.

Per kiek laiko nuo pirmo pokalbio?

Pirmas pokalbis buvo lapkričio mėnesį, įmonę įsteigėm sausio 13 d., o baras atsidarė gegužės 29 dieną. Būtumėm ir greičiau padarę, bet turėjom techninių kliūčių. Nedraugiškai kaimynai mus sutiko, nukirto vandenį, kanalizaciją ir ventiliaciją. Visa tai ėjo per jų patalpas, tai jiem mums liepė patiems kaip norim pasidaryt.

Tai ir pasidarėm. Tik reikėjo šiltų orų sulaukti kanalizacijai vest. Būdavo, sėdi mokykloj ir tikrini termometrą, kada jau galėsim pradėt dirbt. Kai atidarėm barą, abu su draugu dvyliktokai buvom.

Utena party bus
© Keturidu nuotrauka

Yra skirtumas. Bet aš jį labiau jaučiu <...> tarp tų asmenų, kurie kada nors buvo palikę Uteną ir išvažiavę, kad ir į Vilnių, bet sugrįžę, ir tarp tų, kurie niekada nepaliko Utenos.

Ar jūsų baras pakeitė žmonių laisvalaikio leidimo scenarijus Utenoje?

Aišku, kad pakeitė. Mano pagrindinis tikslas buvo toks, kad žmonės ateitų čia laisvai bendrauti, o alkoholis būtų tik šalutinė priemonė. Kai aš pamatysiu, kad žmonės pas mane ateina tik prisigert, aš uždarysiu šitą barą.

Kai kalbi apie prisigėrimą kaip laisvalaikio praleidimo būdą, noriu galvoti apie jaunąją kartą mažuose miesteliuose kaip ambicingą, turinčią kitokių veiklų. Ką tu manai apie kartų skirtumus Utenoje?

Yra skirtumas. Bet aš jį labiau jaučiu ne tarp kartų, o tarp tų asmenų, kurie kada nors buvo palikę Uteną ir išvažiavę, kad ir į Vilnių, bet sugrįžę, ir tarp tų, kurie niekada nepaliko Utenos.

Utena autobusų stotis
© Keturidu nuotrauka

Geografiškai žiūrint, kokie Utenoje taškai yra žmonių būrimosi vietos?

Žmonės visada būriuojasi automobilių stovėjimo aikštelėse.

Ką jie ten veikia?

Net nežinau… Dažniausiai pasima kavos, rūko ir šneka nesąmones. Kai išsilaikiau teises, pats taip pusę metų dariau. Tada supratau, kad čia nesąmonė, ir atidariau barą.

Tokia aikštelė yra prie Senukų prekybos centro, o prie Sporto arenos uždraudė statyti mašinas po 22 valandos. Tie, kurie reiklesni sau, apvažiuoja visus Utenos apžvalgos bokštus. Mes važiuodavom 40 km nuo Utenos vien kad supynėm pasisuptumėm.

Dar yra naktinis gyvenimas, kuriame esam mes, svaitgaliais atsidaro dar pora klubų, ir dar turim naują kokteilių barą Utenoje.

O kokios erdvės egzistuoja kitiems, aktyviems?

Yra naujas dviračių dirt parkas, skate parkas, žmonės gali bėgiot. Kūrybinių industrijų centras pačiame miesto centre atsidarė. Manau, kad jis turi potencialo, jei tik atsiras žmonių, kurie norės veikti.

Graffiti Dauniškyje: „Aukštaitija“, autoriai: komanda USM, 2013

Žinau, kad tavo gyvenimas be daugybės kitų veiklų susijęs ir su graffiti, kuris prisideda prie vizualaus miesto veido.

Taip, paišydavau pats, visko buvo jaunystėj, bet nebepiešiu, nes vienu metu pasidarė labai gėda, ką aš padariau. Pakalbėjau su pora žmonių, pasikeitė supratimas. Tai, ką piešdavau, gal būdavo gražu tik man, kad nereikia daryti žalos kitiems, ir reikia turėti nors kiek socialinės atskomybės.

Bet vis tiek galvojau, kaip čia leagaliai prasisukti su graffiti paišymais. Taigi paleidom kasmetinius legalius paišymus su vietos piešėjais. Eidavau kalbėti su pastatų savininkais, su valstybinėmis įmonėmis. Šiemet jau penktas kartas kai organizuojam tokį įvykį – dažniausiai stengiamės piešinius įgyvendinti rugsėjo mėnesį.

Kokio dydžio Utenos piešėjų bendruomenė?

Visiškai minimali ir labai sparčiai mažėjanti. Daug kas išvažiavo į Vilnių. Stabilios komandos narius ant vienos rankos pirštų suskaičiuočiau. Jie – uteniškiai.

Mano šitų organizuotų legalių piešimų pirminė idėja ir buvo tokia, kad susirinktų piešėjai iš Utenos ir stengtųsi pakeisti Utenos gyventojų požiūrį į street art‘ą. Jaučiu su Utena susijusį patriotiškumą, man faina daryti ką nors gera dėl miesto čia.

754 Utenos gimtadienis. Jaunimo taškas
754 Utenos gimtadienis. Jaunimo taškas
© Keturidu nuotraukos

Jeigu Utena būtų žmogus, tai būtų vyras ar moteris?

Moteris.

Jeigu būtų gėrimas?

Stipresnis alus.

Jeigu būtų spalva?

Tamsiai žalia.

Jeigu būtų sezonas?

Pavasaris.

Ačiū, Kasparai, susitiksim Utenoje!

Tekstas Elingos Noreikaitės

Comments