FacebookTwitter

Jane Jacobs, architektūros ir urbanistikos pertvarkant šiuolaikinį miestą tam, kad jis taptų labiau gyvenimui tinkančia vieta, kritikė — viena pirmųjų moterų, parodžiusių man, koks įdomus ir įvairialypis, sudėtingas organizmas yra miestas. Savo studijoje, atliktoje dar 1961 m., ji kalbėjo apie miesto sėkmės raktą — daugiafunkcines viešąsias erdves. Jai antrino ir nemažai kitų miesto antropologų, prie viešųjų erdvių pridėdami paskirus žmones ir bendruomenes.

Ernestas Zacharevičius Vilnius Ernesto Zacharevičiaus instaliacija Vilniaus miesto centre

Po gana išsamių studijų miesto viešųjų erdvių srityje… Turbūt turėčiau pasidžiaugti, kad bakalauro darbas pasitarnauja iki šiol… Negaliu abejingai žiūrėti į mus supančias erdves ir žmones. Vis randu paaiškinimą, kodėl jie sėdi ant šito, o ne ant ano suoliuko.
Yra žmonių, kurie dėl to turėtų sukti galvą labiau nei aš. Todėl nusprendžiau aplankyti tuos, kurie turi galią pastatyti suoliuką būtent toje vietoje, o aš – norėsiu ten prisėsti arba ne.
Ketvirtame Vilniaus miesto savivaldybės aukšte susipažįstame su vyriausiuoju Vilniaus miesto architektu Artūru Blotniu ir Miesto estetikos skyriaus vedėja Vaiva Deveikiene. Pokalbis prasideda nelabai ramiai – galvodami, kad žmonės savivaldybėje nieko neveikia, klystame; per pirmas 3 minutes reikia 2 kartus pasirašyti kelis labai skubius dokumentus.
Durys užsiveria ir gauname progą padiskutuoti. Daugiau kalba moterys. Slapčia viliuosi, kad man bus atsakyta į suoliukų klausimą. Bet greit suprantu – kalbėsime globaliau.
Jaunimas duodasi, kažką aktyviai veikia, o senjorai sėdi ant suoliuko ir juos stebi, nes jiems įdomu. Tačiau atskirų zonų dėka jie vienas kito netrikdo.

Vaiva Deveikienė

Pokalbį pradedame nuo bendros Vilniaus savivaldybės strategijos projektuojant Vilniuje egzistuojančias ir egzistuosiančias viešąsias erdves. Ponia Vaiva pabrėžia, kad šiuo metu planavimo politika yra pakitusi, atsiranda vis daugiau komunikacijos su jaunimu, bendruomenėmis, klausiama, kaip jie nori matyti tam tikras erdves. Ji sako, kad „pasiūlymai viešosioms erdvėms gimsta iš apačios“. Miesto architektai strateguoja galvodami, jog „kuriant naujas erdves, būtų šaunu ne didinti atskirtį tarp vienos ir kitos amžiaus grupės atstovų, o kaip tik juos integruoti. Kad ta erdvė tiktų visiems. Visi ten lygūs, visi draugiški, visi turi, ką veikti. Aišku, kažkokios atskiros zonos turėtų būti. Pavyzdžiui, jaunimas duodasi, kažką aktyviai veikia, o senjorai sėdi ant suoliuko ir juos stebi, nes jiems įdomu. Tačiau atskirų zonų dėka jie vienas kito netrikdo“.
Išgirdusi šį atsakymą užsikabinu už gal ir netiesiogiai, bet paliestos elgesio modelių viešosiose erdvėse temos (o ji ir mano suoliukus beveik liečia). Klausiu, ar kurdami viešąsias erdves jie galvoja apie veiklos modelius, kuriuos tos vietos pasiūlys jomis besinaudojantiems?
Išgirstu ponią Vaivą tariant Jane Jacobs vardą ir pradedu klausyti įdėmiau. Ji vardija sritis, svarbias erdvės ir žmonių elgesio modelių planavimui: žmonių elgesio skirtumai atviroje ir mažoje jaukioje erdvėje, saugumo svarba.
„Saugumas yra labai svarbu. Svarbu, kad dideliuose parkuose erdvėse nebūtų užkabarių, kurie pavirsta į nesaugius taškus. Taip pat projektavimui svarbu užduoties sukūrimas. Labai svarbu stebėti, kur žmonės renkasi, ką jie mėgsta ir panašiai. Bernardinų sodo atidarymas tik įrodo, kad žmonėms reikia naujų sutvarkytų erdvių mieste. Savaitgaliais jie ten netelpa“, – pastebi Miesto estetikos skyriaus vedėja.
Liepkalnio slidinėjimo kompleksasLiepkalnio slidinėjimo kompleksas; planuojama sutvarkyti per kelerius metus: pertvarkyti pastatus, užtikrinti pakankamai erdvės patogiai slidinėjimo įrangos nuomai, mokymų centrui, viduryje įrengti areną sporto ir kultūros renginiams
Lukiškių a. buvo tokia gyva, kokios dabar neįsivaizduojam — hipių, menininkų susirinkimo vieta.

Artūras Blotnys

Bernardinų sodas mūsų pokalbyje minimas ne kartą, todėl klausiu, kodėl, pašnekovų nuomone, šis projektas susilaukė tokios didelės sėkmės. Poniai Vaivai atrodo, kad prie Bernardinų sodo sėkmės prisidėjo palanki geografinė padėtis: jis yra pačiame miesto centre, pro jį teka upė, taip pat svarbu, kad parke yra kultūrinio paveldo objektų, jis yra nuolatos tvarkomas ir jame vietos yra visoms amžiaus grupėms.
Vokiečių g. projektas Vokiečių gatvės projekte siūloma perorganizuoti automobilių eismą ir stovėjimo vietas prioritetą suteikiant pėstiesiems ir dvipusio eismo dviračių takams
Ponas Artūras išskiria dar vieną aspektą – parko dydį; anot jo, parko mastelis yra gerai suvokiamas tiek jaunam, tiek senam, todėl žmonės ten jaučiasi jaukiai. Kaip palyginimą pateikia Lukiškių aikštę, kurios dydis prilygsta dviejų futbolo stadionų dydžiui, ir šį bruožą įvardija kaip vieną ryškesnių aikštės nesėkmės priežasčių. Užsimena jis ir apie viešuosius konkursus, kurių metu pateiktuose projektuose dėl Lukiškių a. rekonstrukcijos pagrindinis architektų siūlymas ir yra vizualus aikštės gabaritų sumažinimas apsodinant želdiniais.
Pasirodo, kad didžiausias stabdys pradėti Lukiškių a. rekonstrukciją yra interesų konfliktas. Vyresni žmonės, tie, kurie išgyveno represiją, nori ją matyti kaip memorialą, o jaunimas nori gyvos aikštės. „Todėl ir pasiūlymų yra visokiausių, o kol sutarimo nebus, tol ją matysime tokią, kokia ji yra dabar“, – sako architektas. Pašnekovai prisiminė, kad jų jaunystės laikas Lukiškių a. buvo „tokia gyva, kokios dabar neįsivaizduojam – hipių, menininkų susirinkimo vieta“. Palaukim ir pamatysim, kas joje rinksis po atnaujinimo…
Mano pašnekovai norėjo pasidalinti ateities projektais, skirtais ir kitoms, mažiau aptariamoms erdvėms. Pavyzdžiui, kažkas įdomaus laukia Vokiečių gatvės: pasirodo, kad pėstieji gaus daug daugiau erdvės, o automobiliai turės tenkintis tik vienoje pusėje liksiančia gatvės atkarpa. Paminėta, kad gatvės muzikantai turi nemažai pretenzijų į šią erdvę: gal Vokiečių g. pradės skambėti ne tik automobilių padangų ir kelio dangos trinties garsu ir ne tik per atvirus langus sklindančiais bumčik-bumčik…
Neries krantinė. Sukama galva, kaip ją padaryti gyvą. Ne tik savivaldybė, bet ir privatūs investuotojai ja domisi. Vilniečiai jau matė šio projekto vizualizacijas reklaminiuose skyduose mieste.
Pokalbio metu gaunu pastabą, kad rūpinuosi tik aktyvų poilsį mėgstančiu jaunimu. Kaip alternatyvą ponia Vaiva mini greitai dienos šviesą išvysiantį Vilniaus japonišką sodą (Šnipiškėse), kurio projektas pasiūlys buvimo su savimi, susikaupimo, atsipalaidavimo, net meditacinius elgesio modelius.
Vilnelė ir jos pakrantės. Ateityje upelės krantus turėtų sujungi tilteliai, o pakrantėse atsirasti normalūs pėsčiųjų ir dviračių takai.
Valakupiai II paplūdimys
Valakupiai II paplūdimys
Valakupių 1-ajame paplūdimyje planuojama įrengti vandenlenčių ir vandens slidžių parką; planuojama atnaujinti abu paplūdimius, sutvarkyti aktyvaus laisvalaikio aikšteles, prieigą ir t.t., © Vizualizacijų autorius arch. Paulius Jonys
Statistiškai viename Vilniaus hektare gyvena 13 žmonių. Statistiškai kiekvienas galėtumėme turėti po vieną vandens
slidžių parką.

Artūras Blotnys

O ką jau bekalbėti apie atskirų interesų grupių iniciatyvas: Valakupių 1-ajame pliaže atsiras vandens slidžių parkas, riedutininkai, akmenslydininkai taip pat ieško, kur prisiglausti, ir pretenduoja į šias erdves. Panašu, kad užtenka tik pasakyti, kad nori, ir galimybė atsiranda… Panašu.
Kokia močiutė iš jūsų name esančio 56-o buto pasakytų: „Kam čia visko tiek daryti, vis tiek jaunimas viską sulaužys, sugadins, prišiukšlins“. Paklausiu, ar mano pašnekovai yra tos pačios nuomonės. Atsakymas nustebina: „Erdvės negali būti sterilios. Jos turi būti viskam pritaikytos. Na, aišku, kai tik stovi, geria alų ir prišiukšlina, nesmagu, bet ne tik jaunimas tai daro.“
Rekreacijos zona Ozo pramogų parke
Rekreacijos zona Ozo pramogų parke
Numatyta sporto ir rekreacijos zona Ozo pramogų parke su dengtu riedutininkų, BMXų ir riedlenčių parko pastatu ir skateparku priešais
Klausiu, o kaip su Katedros aikštėje važinėjančiai riedlentininkais, riedutininkais ir kitais „ratuotais“. Atsakymas nustebina dar labiau: „Na, matot, tada reikia daryti dalykus iš tokių medžiagų, kurios nebūtų taip lengvai apgadinamos, arba kažkaip kitaip prisitaikyti. Pavyzdžiui, yra dedami tam tikri metaliniai žiedai, kad nevažinėtų ir kampų negramdytų. Nebūsi apsaugotas niekada: jaunimas pats pasirenka erdves, kur jiems geriau“, – komentuoja ponas A. Blotnys.
Jeigu esi vienas iš ratuotų, nesijaudink, nesi didžiausias valstybės priešas. Bet, prisiminus Vilniaus miesto dviračių takus, regis, ir ne geriausias draugas. :)
Pokalbio pabaigoje akyse matau tik vieną – užrašą Vilnius full of space. Planų viešosioms erdvėms Vilniuje yra tiek daug, atrodo, kur jos visos čia tilps. Mane patikina – Vilnius tikrai full of space: ar žinojot, kad statistiškai viename Vilniaus hektare gyvena 13 žmonių? Statistiškai kiekvienas galėtumėme turėti po vieną vandens slidžių parką.

Yra daug planų. Planai gerai. Dar geriau, kai planai įgyvendinami: Bernardinų sodui prireikė 7-ių metų, kol atvėrė jis savo vartus. Iš viso geriausia, kai jie įgyvendinami kokybiškai ir patenkinti, kiekvienas savaip, lieka visi: tu, aš ir močiutė iš 56-o buto. Ir Jane Jacobs, irgi patenkinta, merkia akį pritardama, kad mums mielesnis bortelis, ant kurio sėdėdami sukišam kojas į fontaną ir stebim pro šalį slenkančius miesto bastūnus, nei atokus, kad ir prašmatnus, vilnietiškas suoliukas.

Tekstas Ingridos Peleckaitės

Comments