FacebookTwitter

Vincą Alesių norėjom pakalbinti turbūt nuo… pirmojo numerio. Miestas, žmogus, fotografas. Jeigu, šie žodžiai būtų strėlės, visi jie susmigtų tiesiai į Vincą. Su juo pasikalbėjau labai ramiai, be nereikalingų perspaustų emocijų, nes jis – žmogus, kuris gyvena tuo, ką daro, ir daro tai, kuo gyvena, apie tai kalba paprastai, nei didžiuodamasis, nei sumenkindamas. Kalbėjom apie pasivaikščiojimus, kurių paprašo jo kamera.

Vincas Alesius, Guru kavinė
© Vinco Alesiaus nuotrauka

Vėluoji dėl to, kad užsivaikčiojai?

Ne, šiandien nebuvau. Tiesiog, sekmadienis šiandien. (šypsosi)

Kiek laiko per dieną vaikštai?

Valandą ar dvi. Žinai, nedaug aš einu. Einu tada, kai kamera man sako „davai, einam pasivaikščiot“. Vieniems šunys, o man kamera tai sako. (šypsosi)

Vincas Alesius, Žaliasis tiltas
© Vinco Alesiaus nuotrauka

Vincas Alesius, Senukai
© Vinco Alesiaus nuotrauka

Kaip atkeliavai į fotografiją? Kokia priešistorė?

Lankiau paskaitas pas tokį Zolubą Remigijų, prieš kokius 6-7 metus. Man patiko fotografija. Šiaip aš esu germanistas, vokiečių kalbos vertėjas. Su tuo nieko bendro neturėjau. Palankiau fotografijos paskaitas, nusipirkau, ko reikėjo, ir pradėjau vaikščioti, žmones kalbinti. Humans of Vilnius puslapį turiu. (šypsosi)

Prieš kiek laiko jis atsirado?

Prieš 5 metus kokius.

Kaip vyksta Humans of Vilnius medžioklė?

Vaikštau gatvėmis, kokiuose Naujininkuose, kad būtų toliau nuo centro. Sutinku įdomesnius žmones, užkalbinu. Jie man pasipasakoja. Ne visi – nereikia tikėtis, kad tau visi žmonės atvers savo sielas. Bet yra žmonių, kurie mielai tai daro. Per dieną sulaukiu kokių penkių „ne“ ir vieno „taip“.

Vincas Alesius, kioskas
© Vinco Alesiaus nuotraukos
Vincas Alesius, kioskas
Senukai, kurie turi ką papasakot. Ypatingai apie karą, sovietmetį. Viskas taip neseniai buvo, bet labai greit pasimiršta. Iš gero gyvenimo tą varganą praeitį labai lengvai pamiršti.
Vincas Alesius, Senukai

Vincas Alesius
© Vinco Alesiaus nuotraukos

Kaip nusprendi, kurį žmogų pakalbinti?

Nežinau, kažkaip nujauti. Vyresni man labai patinka. Senukai, kurie turi ką papasakot. Ypatingai apie karą, sovietmetį. Viskas taip neseniai buvo, bet labai greit pasimiršta. Iš gero gyvenimo tą varganą praeitį labai lengvai pamiršti. Jaunesni jau nieko nebežino, o aš, kadangi truputį vyresnis, dar prisimenu. O ir užsieniečiams perteikti tą patirtį smagu. Ir jiems įdomu.

Kiek laiko skiri pokalbiui?

Įvairiai, bet dažniausiai ganėtinai daug. Pavyzdžiui, Žirmūnuose aptikau porelę 90-ties metų. Moteris man 30 min. eiliuotai atpasakojo odę, kurią parašė savo deimantinių vestuvių proga. Ilgai prieš juos praklupėjau. Ne viską spėjau užsirašyt.

O ir šiaip… Miestas yra gyvas, kartais žmonės sukuria tokius scenarijus, kad tik spėk fiksuot. Gal šiaip ir nepastebėtum, bet jeigu jau mane kamera išveda pasivaikščiot, tai kartais ji pati padaro visą darbą.

Va, kaip šita nuotrauka. Turėjau užsakymą fotkint vieną renginį, bet padariau ir šitą nuotrauką. Ėjo moteris pro šalį ir ausis užsikišo, nes jai labai garsiai muzika grojo. Man atrodo, fainas kadras išėjo. Reikėjo tik kamerą spėt pakelt. Šiaip visada turi būti ją paruošęs, nes įdomiausios situacijos labai greitai prasideda ir pasibaigia.

Kiek per dieną tau pasiseka padaryt kadrų?

Ne per daug… Aišku, ne kiekvieną ir publikuoji. Atsirenki prie kompiuterio prisėdęs, permąstai, gal kuris nors kadras tavo galvoje jau subrendo, gal jis vertas daugiau dėmesio nei iš pradžių atrodė, gal metas jį skelbti.

Ar būna, kad publikuoji nuotrauką praėjus, pavyzdžiui, dvejiems metams nuo jos padarymo?

Retai. Ir žiūriu, kad per tuos metus tikrai nemažai esu nuotraukų pridaręs..

Žiauriai daug, žinai, toks jausmas, kad tu amžinai gatvėse. Kaip koks benamis šuo visokiose kertėse landžioji (šypsausi).

Bet gal tas benamis šuo yra laimingesnis už tą, kuris turi savo būdą ir yra reguliariai šeriamas. Visos jo dienos vienodos, jis žino, kad ir ryt tas pats, ir poryt, ir už savaitės.

Dėl nuotraukos nemažai padaryčiau. Anksti atsikeliu ir varau ne į darbą, o į Belmontą pirmo šerkšno fotkint, arba naktį po stoties rajoną trankaus, nėra baisu man.

Vincas Alesius, Skėtis
© Vinco Alesiaus nuotrauka Vincas Alesius, Senukai
© Vinco Alesiaus nuotrauka

Ar nebuvo kokių incidentų su nepatenkintais žmonėmis?

Buvo visokių. Buvo tokia nuotrauka: ant suoliuko sėdėjo trys žmonės ir visi su telefonais žaidė, vienas iš jų rūkė. Vėliau jis mane susitiko ir pradėjo sakyt, kad man nereikėjo to daryti, nes niekas nežinojo, kad jis rūko, todėl jis turėjo bėdų ir taip toliau. Bet iš kur man žinoti? Aš tiesiog fotografuoju.

Kaip supratai, kad žmonės yra tai, kas labiausiai tave traukia?

Man patinka, kad nežinai, ko iš jų tikėtis, jie gali nustebinti.  Niekada nežinai, ką jie tau papasakos.
Jeigu nori gamtą fotografuoti, reikia anksti keltis (šypsosi), daug stengtis, kad gerą kadrą padarytum, o žmogus juk tinginys yra. Bet reikia drįsti išeiti iš savo patogumo zonos ir šiek tiek parizikuoti: būti įžūliu, leisti sau prieš kitą žmogų pakelti fotoaparatą ir padaryti nuotrauką. Tam reikia drąsos, ne visi taip gali.

<...> nuotraukos, kartais jos sukuria klaidinantį įvaizdį. Aš kartais specialiai to siekiu. Kartais savo išnašomis virš nuotraukos stengiuosi sukelti kokią nors reakciją, dažniausiai neigiamą. Man labai patinka neigiamos reakcijos! Jos duoda medžiagos pokalbiui.

Esi toks, kuris noriai bendrauja su nepažįstamais? Nereikėjo perlipti per save?

Ne, bendraut aš mėgstu, nebuvo sunku pradėt. Užsiiminėjant gatvės fotografija reikia nedvejoti ir nebijoti, turi būti visada pasiruošęs.

Jeigu kokią knygų krūvą su savim nešiočiausi, žmonės galvotų, kad kokį akademinį darbą darau, tokį klaidinantį įvaizdį sukurčiau. Taip ir nuotraukos, kartais jos sukuria klaidinantį įvaizdį. Aš kartais specialiai to siekiu. Kartais savo išnašomis virš nuotraukos stengiuosi sukelti kokią nors reakciją, dažniausiai neigiamą. Man labai patinka neigiamos reakcijos! Jos duoda medžiagos pokalbiui.

Vincas Alesius, Mama ir vežimėlis
© Vinco Alesiaus nuotrauka

Buvo vienas skandalėlis su mama, kuri vežimėlį su vaiku paliko lauke, prie kavinės lango, o pati sėdėjo kavinėj. Ar žinojai, kad šita nuotrauka tokio dėmesio sulauks?

Visiškai ne, man čia buvo visai nekaltas vaizdelis.

Ar turi labiausiai patinkančią nuotrauką?

Man patinka senyvi žmonės. Pavyzdžiui, eina dvi susikibusios močiutės, viena nešą abi dengiantį skėtį. Iš pirmo žvilgsnio nieko ypatingo, bet kai pasigilini, pradedi galvoti, kiek laiko jos jau draugės, kiek kartu išgyvenusios dalykų – karus, tarybinius laikus. Kiek pokyčių kartu pajautusios. Kaip ten, lyg ir kinai sako, kad jeigu nori palinkėti ko nors priešui, palinkėk gyventi permainų metais.

O savo gyvenimo kadro dar nesu padaręs.

Vincas Alesius, Senukų pora
© Vinco Alesiaus nuotrauka

Vincas Alesius, Senutės su skėčiu
© Vinco Alesiaus nuotrauka

Bet gal tas benamis šuo yra laimingesnis už tą, kuris turi savo būdą ir yra reguliariai šeriamas.

Įsivaizduoji koks jis turėtų būti?

Net nežinau.. Remigijus sakė, kas yra gera nuotrauka. Sako, kai vartai kokį nuotraukų albumą, tai verti verti tuos puslapius greitai, ties vienu sustoji sekundei ilgiau ir vėl toliau verti. Tai ta nuotrauka, ties kuria sustojai, ir buvo gera nuotrauka. Norėčiau, kad ir su mano nuotraukom taip būtų, kad stabtelėtų žmonės ties jomis.

Ar be foto aparato įsivaizduoji savo dieną?

Kartais palieku jį pasiilsėt. Ir būna, kad žiauriai gailiuosi. Ir gailiuosi, kad mano telefono fotoaparatas tokios prastos kokybės nuotraukas daro. Bet reikia kartais pailsėti nuo nuolatinio stebėjimo.

Ar eisi tol, kol galėsi paeit? (šypsosi)

Jo, tam nereikia jokių specialių priemonių. Gali ir lovoj gulėdamas savo dieną fiksuoti (šypsosi).

Ačiū už pokalbį, Vincai!

Vinco Alesiaus medžiokles galite sekti jo feisbuko profilyje, Humans of Vilnius feisbuko profilyje ar Vinco Alesiaus interneto puslapyje.

Kalbino Ingrida Peleckaitė
Fotografijos Vinco Alesiaus

Comments