FacebookTwitter

Kai pavasaris dar nė nekvepėjo alyvom, ir šiaip labiau priminė mažo biudžeto nepriklausomuose skandinaviškuose filmuose rodomą šaižią žiemą, išskubėjau pasikalbėti apie kūrybą net su trimis kūrėjais viename asmenyje (!) — Žygimantu Kudirka — MC Mesijumi. Žygimantas — tvirtą viziją turintis, paraleliai muzikos, literatūros ir reklamos srityse progresuojantis kūrėjas. Prieš keletą mėnesių išleidęs pirmąją autorinę knygą „XXI a. Kudirka“, bei nustebinęs neįprastų formų ir turinio interaktyviais tekstais, rodos, atrado visų taip ieškomą kūrybiškumo arteriją.

Žygimantas Kudirka
© Asmeninio archyvo nuotr.

Atrodo, kai tampi rimtas, tampi establishment’o dalimi ir jau nebeturi vilties. Rimtas tai… Prieš mirtį žmogus rimtas. Rimtis, mirtis… <...> Iš tikrųjų nurimti nelinkėčiau nei vienam kūrėjui.“

Esi kūrėjų trejybė viename asmenyje. Kaip prisistatytum nieko apie tavo veiklą nežinančiam žmogui?

Tikriausiai ir pateikčiau šią trejybę (juokiasi). Tačiau atsižvelgčiau, kas tam žmogui aktualu. Knygos pristatyme Vilniaus knygų mugėje net neminėjau, kad esu ir reklamos kūrybininkas. Lygiai taip pat susitikimuose klientams nepasakoju savo koncertų įspūdžių. Nors visi taškai mano galvoje ir yra susijungę, kiekviena veikla turi savo auditoriją. Kartais jos persipina. Yra žmonių, kurie seka visą mano veiklą, bet dažniausiai tos auditorijos skiriasi.

Kada atėjo laikas, kai savo užrašus pradėjai laikyti rimta kūryba ir pajautei norą transliuoti platesnei auditorijai?

Daug anksčiau atsirado noras transliuoti nei tai tapo rimta kūryba. Užuomazgų galima pamatyti labai ankstyvame amžiuje. Net stebiesi, kiek nedaug nuo to atitolai, ir iš esmės darai tą patį. Būdamas vaikas užsilipęs ant dėžės skaitydavau savo tekstus, ir tai irgi buvo provokuojanti kūryba. O kada tampi rimtas – nežinau. Sunku pasverti. Man apskritai nelabai patinka žodis rimtas. Atrodo, kai tampi rimtas, tampi establishment’o dalimi ir jau nebeturi vilties. Rimtas tai… Prieš mirtį žmogus rimtas. Rimtis, mirtis… Ne be reikalo šie žodžiai tokie panašūs. Iš tikrųjų nurimti nelinkėčiau nei vienam kūrėjui.

Nemanau, kad yra auksinis santykis tarp turinio ir formos, kurį reikia nuolatos štampuoti ir eksploatuoti. Svarbiau kas kartą turėti labai aiškiai nustatytas žaidimo taisykles, kad nepasitaikytų atsitiktinių šiukšlių.“

Kur ir kada gimsta geriausios idėjos?

Manau, kad yra didelis skausmas ir savęs prievartavimas bandyti išspausti ar rasti kūrybiškumo šaltinį. Svarbiau būti atviram aplinkai ir nuolatos žymėtis kylančias idėjas. Galvoje nuolatos virsta minčių Niagara, ir didžioji dalis nuteka kažkur, jei tik nėra užfiksuojama. Nuolatos užsirašinėju idėjas ir laukiu, kada tai įsiprasmins vienu ar kitu pavidalu. Ar tai būtų naujo albumo koncepcija, ar teksto užuomazga, ar naujas klientas darbe – iš patirčių kuriu savo resursus ir iš jų vėliau viską konstruoju.

Kas svarbiau — turinys ar forma?

Svarbiausia – didžioji idėja, konceptas. Toks techniškas žodis, bet iš esmės taip yra: savo žaidimo taisyklių susikūrimas. Nemanau, kad yra auksinis santykis tarp turinio ir formos, kurį reikia nuolatos štampuoti ir eksploatuoti. Svarbiau kas kartą turėti labai aiškiai nustatytas žaidimo taisykles, kad nepasitaikytų atsitiktinių šiukšlių.

Ar tenka patirti kūrybinių duobių?

Kūrybinės duobės atsiranda dėl taisyklių nebuvimo. Kai galima viskas – tiesiog nežinai, į kurią pusę eiti, ir bandai kabintis už oro, pvz., kartoji kokią nors frazę ir žiūri, kas iš jos išsivystys. Imiesi visiškai juokingų metodų, kurie užvestų ant kelio. Labai naudinga kiek įmanoma labiau save apriboti. Tada, bandydamas išsisukti iš tų ribų, į kurias pats save įstatei, randi labai kūrybingų sprendimų. Svarbiausia – kuo labiau save įstatyti į rėmus.
Visi kalba, kaip reikia išeiti iš dėžės, out of the box, tai aš sakau atvirkščiai – reikia save įstatyti į kuo didesnius rėmus, dėžėje prisistatyti dar dėžių ir tada galvoti, kaip iš to suktis.

XXI a. Kudirka knyga
Ar teisinga knygą „XXI a. Kudirka“ vadinti tavo kūrybos retrospektyva?

Taip, bet tik iš dalies. Kodėl taip? Šios knygos tekstų spektras apima septynerius metus. Toks atstumas tarp seniausio ir naujausio teksto. O kuo tai skiriasi nuo retrospektyvos – tai labiau yra paties savęs remiksai, nes nei vienas tekstas nebuvo paliktas toks, koks jis buvo parašytas originaliai. Aš juos savotiškai praturtinau, modifikavau, permąsčiau save iš naujo. Tai dviejų – 21-erių ir 28-erių metų amžiaus manęs, viso to manęs vikšro per tą laikotarpį, susibūrimas į vakarėlį. (Juokiasi).

Debiutas literatūroje nebuvo vienkartinis žingsnis?

Priešingai negu vienkartinis – tikiuosi, kad knyga taps elevatoriumi, prakirs miškus, kad galėčiau daugiau tam skirti laiko. Tikiuosi, kad tai yra mano viza į literatūros pasaulį. (Juokiasi). Planuose naujos knygos dar nėra, bet yra mintyse. Ir tai nebus tiesiog pirmosios knygos tęsinys. O ir pirmosios knygos gyvavimo laikas dar nesibaigė – turiu minčių išleisti update’us.

Prie kiekvieno knygos teksto yra nuorodos balsui galvoje, kurį turi įsivaizduoti skaitydamas. Ketinu paleisti naujų balsų kolekcijas – savotišką skin’ą knygai, update’ą. Visiems tekstams priskirti visiškai naujus balsų charakterius, kad būtų galima visai kitaip perskaityti jau esamus tekstus. Ta knyga net pasirodžiusi vis dar keičiasi, kas man yra žavu ir nebūdinga tokiam formatui.

Tavo visa kūryba – lietuvių kalba?
Ne visa. Tekstus pradėjau rašyti ir angliškai. Šiaip kuriu lietuviškai, nes yra labai įdomu išnaudoti kalbos bagažą. Tuo pačiu tai – pasmerkimas. Ir truko suprasti, kad yra būtent taip. Dabar jau norisi savo idėjas išvežti ir už Lietuvos ribų, todėl pradėjau rašyti angliškai – dalį tekstų versti, dalį rašyti originaliai. Laimėjau Europos slam’o čempionatą, buvau du kartus išspausdintas Niujorke ir dabar nuolatos važinėju po Skandinaviją. Tai pasiteisino.

Visgi niekada nenorėjau tapti muzikantu, kuris koncertuoja Lietuvoje, bet varo angliškai. Man tai būtų didžiausias peilis. Dar gali dainuoti indie rock’ą, ir tekstas dings tarp gitarų – niekas net nepastebės tavo akcento. O mano muzikoje teksto yra daugiau, jį reikia aiškiai artikuliuoti, kad būtų suprantamas. Todėl man lengviau į anglų kalbą persiorientuoti su literatūra nei su muzika.

Literatūrą išbalansavau: Lietuvoje skaitau lietuviškai, užsienyje – angliškai. Skaitymai vyksta tyloje, kur gali manipuliuoti skaitytojais ir jiems išdėstyti viską aiškiai, o tavo akcentas tampa charakterio dalimi. Muzika, tuo tarpu, akcentą dangsto – bet tai ir tampa problema, nes jis tampa ne toks išraiškingas, ir tiesiog atrodo, kad kažkas yra ne taip.

Švietimo sistema dažnai atkerta jaunus žmones nuo bet kokio noro domėtis ir gilintis į poeziją. Tai atrodo toks banalus, nykus, nuo šiuolaikinio pasaulio per daug nutolęs žanras…

Pritariu.

Bet tu užsikabinai ir sėkmingai vedi kitus į šią pusę.

Aš žinau visai įdomų sprendimą šiai problemai, ir jis galioja ne tik literatūros, bet ir istorijos mokslams – reikia viską dėstyti atbulai. Atvirkščia tvarka. Nuo naujausių – senų link. Man tik dabar, pamačius daug spektaklių, filmų, perskaičius įvairių literatūros veikalų, tik dabar po truputį darosi įdomu, iš ko tai kilo, kaip viskas susiveda. Kad ir į Šekspyrą.

Ir tas „atvirkščiai“ principas lygiai taip pat galioja istorijai – vietoj to, kad kalbėtų apie viduramžius, galėtų jaunam žmogui nušviesti dabartinę politinę situaciją, paaiškinti, kas ir kodėl vyksta. O tada jau istorijoje ieškoti atitikmenų ir sprendimo būdų. Būtų kur kas įdomiau ir aktualiau. Reikia susidomėti dabartimi ir ją lyginti su praeitimi, o ne eiti nuo praeities prie dabarties ir visą tą laiką, kol eini, tiesiog būti niekur. Todėl idealiu atveju tiesiog apsukčiau švietimo programą atbulai – pradėčiau nuo dabar ir po truputį eičiau gilyn.

Slam’as nėra geresnių poetų alternatyva, kuriems kažkas spygliuota viela užtvėrė kelią į rašytojų sąjungą, ir jie dėl to dabar pyksta ir keikiasi baruose. Emociškai slam’as įtraukia į literatūrinį tūsą, bet reikia ilgo darbo, kad tai prie kažko privestų. “

Ar slam’as prisideda prie poezijos reabilitacijos šiuolaikiniame kontekste?

Taip, funkciškai jis tai galėtų. Jis nuima tą nemalonų pelėsių prieskonį. Kita vertus, slam’as suteikia liberalumo scenai ir literatūrai, deelitizuoja poezijos žanrą, bet liberalumas negarantuoja kokybės. Todėl klausytojui labai svarbu suvokti, kad slam’as nėra geresnių poetų alternatyva, kuriems kažkas spygliuota viela užtvėrė kelią į rašytojų sąjungą, ir jie dėl to dabar pyksta ir keikiasi baruose. Emociškai slam’as įtraukia į literatūrinį tūsą, bet reikia ilgo darbo, kad tai prie kažko privestų.

Žygimantas Kudirka
© Asmeninio archyvo nuotr.

Kokį matematinį ženklą padėtum tarp sąvokų poezija ir muzika?

Šiuolaikinėje muzikoje, bendradarbiaujant dviems atlikėjams, vietoje žodžio feat imtas naudoti simbolis x. Atlikėjas x atlikėjas. Tai labai taikliai parodo abipusiai daromą įtaką. O gal ir sinergijos galią, jei ženklą x laikysime daugybos ženklu. Šie dalykai yra pakankamai artimi ir jau ilgą laiką bendradarbiauja.

Apskritai poezija gali būti bet kas – ir skulptūra, ir kvapas, ir reklaminis tekstas. Čia suvokimo klausimas. Jei įsivaizduosime, kad telefonas yra dramos veikalas, tada visos į jį atėjusios žinutės taps dramos dalimi ir reikš kažką, turės nujaučiamą siužetą. Viskas labai priklauso nuo perspektyvos.

Ko palinkėtum kūrybiškumo ieškantiems Idiot Mag skaitytojams?

Skaitykit žurnalą nuo galo į priekį (juokiasi). Aš taip ir darau su žurnalais. Ir ne todėl, kad pirmiau noriu perskaityti anekdotus.

Kalbino Dovilė Macijauskaitė

Comments